Rašymas šviesa ir jos pavidalais fotografui – ne vien vizualinis efektas, bet ir siekimas pavaizduoti tai, ką galėtume pavadinti vietos dvasia. Šis naktinės fotografijos metodas bei jo sukuriama neįprasta nuotaika spėjo tapti jauno autoriaus vizitine kortele, atveriančia jo darbams duris į galerijas, muziejus, aukcionus Vokietijoje ir už jos ribų.

Besibaigiant kovui ir vis stipriau alsuojant pavasariui esu pasiruošęs 2010–11 m. kalendoriuje versti ketvirtą festivalio „Kaunas Photo“ puslapį. 2010 m. balandį sveikina fotografo iš Vokietijos darbas, atliktas naktiniame, pavasariu kvepiančiame 2007 m. balandžio Kaune. Kai ten žemai naktinis Kauno centras stebi tamsos ir žibintų flirtą, čia arti nebylios Vytauto parko karuselės figūros sušvinta vaikystės svajonėmis André Siegfriedo Wagnerio fotografijoje. Šio jauno autoriaus kūryboje fotografija – ne vien užrakto mygtuko spustelėjimas, kai šviesa veikia pati sau, bet ėjimas už tradicijų „phos“ + „grapos“ ribų.

Kai 2007 m. gegužį per ketvirtąjį fotomeno festivalį „Kaunas Photo“ Kauno pilyje buvo atidaryta André Siegfriedo Wagnerio paroda „Kaunas – šviesos miestas“, žiniasklaida ėmė eskaluoti skandalą apie vaidenimąsi Kauno pilies rūsiuose. Esą juose apsigyveno vaiduoklis. Televizijos siužetuose ekstrasensai vaikščiojo fotografijomis apgyvendintais Kauno pilies rūsiais ir lyg susitarę teigė, kad čia pasikeitęs energetinis fonas...  André Wagnerio fotografijos šiame diskurse nefigūravo, tačiau kas galėtų paneigti, kad vaiduokliai ir nematomas pasaulis – ne stilistinis vokiečių fotografo  parašas?..

André Siegfriedas Wagneris gimė, augo ir dabar gyvena Rytų Vokietijoje. Nors šis politinis darinys jau seniai pamirštas, būtent nesenos istorijos atmintis skatina jaunąjį fotografą ieškoti senųjų pasaulio kultūrų, mitologijos, religijų, kurių traukos centrai piešia fotografo kelionių maršrutus. Fotografuodamas gimtosios Vokietijos, Ispanijos, Indijos, Naujosios Zelandijos, Lietuvos ar kitų šalių peizažus, autorius įkvepia jiems naujų reikšmių. Tiesa, patys peizažai tarnauja lyg fonai vietai, kurioje tvyro pagrindinis motyvas – poetiškai tariant,  šviesos dvasia. Kartais ji taiki, švelni, gydanti, raminanti, lyg lygumų upė. Kitais kartais ji lyg kamuolinis žaibas – aštriadantė, drastiška, pavojinga, keršijanti. Suprantama, kad tai nėra fotografinis šarlatanizmas, populiarus XIX a., kai buvo siekiama pardavinėti mirusiųjų sielų fotografijas, o fotografinė manipuliacija buvo naujas fenomenas. André Siegfriedas Wagneris nekelia teiginių apie dvasių pasaulį ir nesiekia imituoti nežemiškų fenomenų. Panašiau, kad šviesos piešiniais jis kviečia pajusti šviesos, kaip metafizinės energijos, kurioje pats gyvena, stichiją.



Kaip trečiajame XX a. dešimtmetyje rašė vienas fotografinio konstruktyvizmo ir Bauhaus dizaino mokyklos idėjinių lyderių Laszlo Moholy Nagy, „fotografija gali užfiksuoti tokias formas ir tūrius, kokie neegzistuoja mūsų matomoje ir suvokiamoje tikrovėje“. Taigi, kalbant „fotošopo“ terminais, André Siegfriedo Wagnerio naktiniai peizažai iš pažiūros yra paprasti dirbtinės šviesos šaltiniais kuriami piešiniai erdvėje. Tai lyg nauji šviesos piešinių ornamentų ir tūrių sluoksniai, uždedami ant tikroviškų peizažų. Sujungti šie sluoksniai spinduliuoja priešybes: mistiką ir realybę, akivaizdumą ir paslaptį, dvasingumą ir kičą.

Šių priešpriešų kontekste iškyla dar viena dimensija, kurią kiekvienas mūsų noromis ar nenoromis susikuriame patys. Mūsų akys ir mintys meditatyviai pasitinka vaizdus su senojo ar neištyrinėto pasaulio kultūrų simboliais. Indijos šventykla ant kalno, link kurios kyla šviesos spiralė tarsi rodo piligrimystės ir dvasinės tobulybės paieškų kryptį, o tolimą kelią nuėjusios žvaigždės sufleruoja apie ilgą kelionę laike ir reikiamos kantrybės apimtis. Naujosios Zelandijos uolėto miško mikrokraštovaizdis su nematoma akims, bet kažkur uolose rusenančia ugnimi lenkia mano mintis apie maorių kultūros šaknis, jų gilumą ir kartumą. Šis peizažas kiek artimas Lietuvos miško vaizdui, kur nulūžusio medžio viršūnėje įsiplieskusi ugnis, mintį veja į pagonybės laikų mišką, kuris, kaip ir ugnis senovės baltams, buvo šventenybės. Švelnaus kičo elemento paminėjimas tampa neišvengiamas, tačiau linksmai teigiamas, kai žvelgiu į „netradicinių“ dvasingumo polių temas André fotografijose, tarkime, vokiško greitkelio statybos peizažus. Čia su tradiciniu dvasingumo suvokimu būtume bejėgiai, jei nesutiktume, kad automobilis ir viskas, kas sudaro jo pasaulį, jau daugiau nei šimtą metų yra Vokietijos „Zeitgeist“ – laiko dvasia.



André Siegfriedo Wagnerio kūryba gali dar kartą sukelti prieštaringus jausmus šiuolaikiniams fotografams. 2007 m., kai pavasarinėje festivalio „Kaunas Photo“ dalyje pasikvietėme fotografą į kūrybines dirbtuves prie Kauno, teko talkinti jo kūrybiniams sumanymams: ieškoti galimų erdvių fotografuoti, kurti šviesos piešinius. Nors naktinėje fotografijoje nebuvau naujokas, tik po savaitės praleistos talkinant vokiečių fotografui, supratau tikruosius jo darbo mastelius ir užmojus. Patogiai važinėdami iš vienos Kauno vietos į kitą nuo dešimtos vakaro iki paryčių, rytą pasitikdavom padarę daugiausia tris peizažus. O vienam jų sukurti prireikdavo nuo vienos iki keturių valandų. Tai nebuvo Indija, kurioje pasibaigus žibalui reikia laukti ryto, ir naktį miesto žmonės drausmingai miega, netrukdydami naktiniams fotografams darbo.  Visos mūsų šviesos priemonės buvo čia pat, mašinos bagažinėje, o pavasariškas vėjelis erzinamai maloniai linkėjo saldaus miego. Per šią nemigos savaitę mano akyse gimė naktinio miesto vizija, įkvepianti idiliškos praeities ar sapno nuotaikas, kelianti mistiškas miesto paslaptis ir atverianti erdves fantazijai.

Jei būčiau tikras fotoeretikas, po šios patirties pasakyčiau paprastai – viso šio vargo nereikia. Juk šalia plačiajuostės „Mamijos“ fotografas rankose laiko ir 5D... Kam sklaidytis fakelais, žibintais ir
kitaip rizikuoti nusvilti nagus, rizikuoti Naujojoje Zelandijoje už be leidimo sukurtą ugnį gauti didžiulę piniginę baudą? Ar tikrai protinga niekada nemiegančioje Indijoje palikti fotoaparatą ir  piešti šviesa nusidriekusiuose toliuose? Kam eksponuoti po pusvalandį ar daugiau, nueiti didžiulius atstumus  kuriant šviesos piešinius didžiulėse erdvėse?.. Daug kas pasakys, kad tam yra „fotošopas“. Net nefotografuojantieji žino šį fotografijos problemų sprendimo būdą.



André Siegfriedo Wagnerio požiūris į fotografiją, matyt, sutampa su jo požiūriu į gyvenimą, kuriame mygtukas „Undo“ neegzistuoja, kuriame būti skirtingam, būti savimi yra svarbiau, nei būti tokiam kaip visi. Fotografinėje kūryboje jam artimesnis sunkus, ilgas ir vis dėlto neužtikrintas kelias kūrinio link.
Tamsiomis naktimis, dažnai toli nuo namų ir visų patogumų, fotografas lėtai bando įvaizdinti šviesos estetines galias, kaip duotybę priimdamas galimus netobulumus. Mes, skaitmeninio formato garbintojų  karta, turime kitų galių. Juk galime imti jau nufotografuotus peizažus, ir juos „stiprinti“ naujais „sluoksniais“, naujomis spalvomis. Skaitmeninės galios ne visada lengvai tampa fotografijos galiomis. Teisingai sukalibruoto monitoriaus ekranas gali tapti  nelaisve atvaizdui, kurio po daugelio tobulinimo ir „Undo“ veiksmų taip ir nepakylėjame iki tobulos, svajotos baigtinės versijos. André Siegfriedo Wagnerio fotografijos – ne užsidarymas atvaizde, bet pasaulio pažinimo kvietimas į atvaizdus, ne vien išnaudojant šviesos galias, bet ir tarnaujant joms. Gal į savo kūrinius jis ir nesutalpina tų dvasinių galių, kurios nedavė ramybės žurnalistams ir aiškiaregiams Kauno pilies rūsiuose, tačiau, esu tikras, grįžęs namo į Berlyną jis ramiai miega, užuot leidęs ilgas naktis  „fotošopindamas“ ir iš nuovargio regėdamas, daugelio fotografų manymu, šviesios atminties analoginės fotografijos dvasias.

Mindaugas Kavaliauskas
Festivalio „Kaunas Photo“ vadovas


Žurnalas FOTO.