Planuoti, laukti, netikėti susitikimai... Šis buvo vienas iš tų, įvykstančių savaime, laiku ir vietoje. Jau buvau girdėjusi ne iš vieno fotografo: „Arūnas Kulikauskas yra atvažiavęs į Lietuvą“, buvau gavusi telefoną, ruošiausi skambinti. Tą dieną užsukau į Dailės akademiją ir tiesiog susitikau šį menininką. Diktofoną irgi lyg tyčia buvau įsimetusi, A. Kulikauską turėjo laisvo laiko pokalbiui, kompiuteriai buvo neužimti – galėjome ramiai žiūrinėti šio menininko fotografijas, bent jau tas, kurios yra internete. Taigi, ką aš galėčiau Jums pasakyti pristatydama šį ne vieną parodą surengusį fotografą, apie kurį pastaraisiais metais nemažai straipsnių. Gal užteks visai nedaug – šį autorių dauguma skirtingiausių pažiūrų vertintojų neseniai vykusiame fotosofijos konkurse išrinko pagrindiniu nugalėtoju.

- Pradedu nuo paprasčiausio klausimo: ką veikiate Lietuvoje – atostogaujate ar ruošiate parodą?

- Atvežiau dukrą parodyti močiutei. Jai sukako metai ir du mėnesiai, o močiutė dar nematė šio paskutinio mano projekto... Stengiuosi bent kartą per metus aplankyti Lietuvą, šįsyk nebuvau šiek tiek ilgiau kaip metus. Pirmą kartą per 20 metų atvažiavau vasarą – ne sezono metu būdavo pigesni bilietai...

- Tada pakalbėkime apie Oachaką Meksikoje, kodėl Jums buvo svarbi būtent ši vieta?

- Oachaka (Oaxaca) yra miestas, esantis tokio pat vardo valstijoje. Pirmą kartą ten buvau prieš aštuonerius metus, net nežinau kodėl – gal knygoje kažką perskaičiau. O dabar jau važiavau parodyti žmonai, be to, gal dvi savaites prieš išvykstant užtikau, kad ten vienoje iš Carloso Castanedos knygų vyksta labai daug veiksmo. Tuo metu kaip tik pradėjau skaityti jo epopėją. Ji pridėjo šiek tiek magijos mūsų kelionei. Kažkodėl daugelis įsivaizduoja, kad tai yra jaunystės laikotarpio literatūra. O gal kaip tik tuo metu reikėtų palaukti, atidėti brandesniam laikui. Fotografijų serija yra iš visos Oachakos valstijos – Mitlos, kitų miestų ir indėnų miestelių, kur yra piramidės, tačiau tai vis tiek Oachaka. Tik buvau pradėjęs fotografuoti su Pinhole. Bičiulio Gintauto Trimako dėka. Į šią kelionę pasiėmiau tik dėžutę. O vėliau pamačiau, kad jokio kito aparato kur nors vykstant ir nereikia vežtis – Pinhole su Polaroid medžiagomis yra pats geriausias kelioninis-reportažinis aparatas. Jei kas nepavyko, iš karto pamatai ir gali tučtuojau perfotografuoti.

- Kaip tik norėjau klausti: kokią įtaką tam, kad ėmėtės Pinhole, turėjo jos populiarintojas – Gintautas Trimakas?

- G. Trimakas jau seniai man dėl to Pinhole galvą barškino. Tačiau turi būti išmėginęs visokias fotografijos priemones, pažaidęs objektyvais – tik tada pradedi aiškintis, kas ta fotografija yra. Ateina noras supaprastinti viską, kiek įmanoma, kad nereikėtų jokių laboratorijų spausdinti, iš karto gautum rezultatą. Taip ateini prie Polaroid. Taip pat atsitinka ir su fotoaparatu – lieka tik dėžė su skylute (Pinhole), nereikia vežtis dešimt objektyvų. O fotografuodamas gali mąstyti apie saulę, fotoną, kuris atskrido kosmosu iki piramidės, atsimušė į ją, įlėkė pro mano kameros skylutę ir paliko pėdsaką ant šviesai jautrios medžiagos, taip sukurdamas fotografiją. Tai labai panašu ir į Zen praktiką.

- Jūsų braižas atpažįstamas ir iš savitų žemų rakursų, plataus kampo. Tai sąmoningas plastinis sprendimas?

- Neturiu aš braižo, viską padiktavo pati kamera – kadangi išlaikymai ilgesni, ją dažnai tenka dėti ant žemės. Gyvenimas parodė, kad visai nebūtina iš anksto sukti galvos, tiesiog reikia daryti ir išeis.

- Piramidžių serija taip pat gimė be išankstinio nusiteikimo? Atsirado atvykus ir jas pamačius?

- Išankstinės nuostatos nebuvo. Pasakojimą galima pradėti nuo to, kaip tėvas su mama susipažino, galima nuo penktos klasės, kada aš pradėjau eiti į meno mokyklą, dar pradžia galėtų būti pirmas Dailės instituto kursas, galima pradėti pasakoti nuo to, kaip išvažiavau į Ameriką. 1982 metais baigiau dizaino specialybę Dailės akademijoje, tuo metu reikėjo kažką baigti. Buvo gera aplinka. Tada dėstė Algimantas Švėgžda, pradėjau pas jį lankyti vakarinius piešimo kursus. Įspūdį ir įtaką padarė bendra Dereškevičiaus-Švėgždos-Šaltenio-Kuro paroda su Kuro skraidančiais šiukšlynais. Taigi viena yra ką studijuoji, kita – įtaka, kurią padaro to meto kultūrinė aplinka. Tuo metu kartu mokėsi ar koridoriais vaikščiojo Šarūnas Sauka, Eglė Velaniškytė, Arūnas Vaitkūnas, Eugenijus Varkulevičius, Audrius Puipa, Jurga Ivanauskaitė, Saulius Žukas. Prieš pasprukdamas į Vakarus dėstė S. T. Kondrotas, kritikos ėmėsi Alfonsas Andriuškevičius. Susidraugavau su Paulium Normantu. Tuo laiku kaip tik pasirodė Andrejaus Tarkovskio „Stalkeris“, įvairiausia informacija plaukė iš visų pusių. Tas įtakas visada reikia įvardyti, kitaip jos persekioja kaip kokie šešėliai. Aš pas Joną Meką archyve dirbau 12 metų. Kaip doras Zen mokytojas jis sakydavo: „Nieko nefantazuok, kas gyvenime išėjo, tas išėjo. Tu tik žiūrėk, viskas jau yra.“

To mokausi iki šiol ir dažnai save gan griežtai stabdydamas.

Jei pradedi rašyti dienoraštį specialiai (nes tada rašai), galvodamas, kaip kas nors skaitys, tai yra labai kvaila. Arba kalbant apie meninę fotografiją – nufotografavęs ir pažiūrėjęs į gautą vaizdą gali sakyti: „Ši kalva truputį per žema. Tas medis ne vietoje.“

Yra tikra arba netikra, ir viskas. Mane labiausiai kūryboje gąsdina tas laužimas iš piršto. Kai, tarkim, atstovauji tam tikrai meninei mokyklai. Pačių žmonių sukurti kanonai, taisyklės, nustatyti kriterijai ir vertinimai pagal juos, kas yra gerai, – tai mane baugina. Tada bėgu šalin.

- Šiuolaikiniam menui tai irgi pritaikoma.

- Tačiau meno istorija rodo, kad tai, kas šiandien yra labai „tai“, po kiek laiko gali jau nebebūti, ir atvirkščiai. Mane labiausiai stebina, kad kai kurių žmonių istorija taip nieko ir neišmokė. Tada imi ir spjauni į tokius požiūrius. Spjaunu į požiūrius, spjaunu į komentarus, tačiau tai, ką darau, visada stengiuosi daryti labai atsakingai. Atmetu visus angelų sparnų šlamėjimus, dūmus, pudrą, burbulus ir putas ir stengiuosi labai atvirai žiūrėti į mūsų pačių sukurtą pasaulį. Yra fotografija, kurioje jausi kraujo pulsavimą, ir yra negyva – bekraujė. Gali į tą patį kraują žiūrėti kaip į žaizdą, ir gali matyti jį kaip atliekantį gyvybės palaikymo funkciją. Daugelis meninių Lietuvos fotografijų yra arba bekraujės, arba specialiai padarytos kaip ta žaizda, kad paryškintų pulsuojančią kančią; o kartais pažiūri į nuotrauką ir matai joje gyvybę, nors kodėl taip yra, konkrečiai net negali pasakyti.

- Kaip tik norėjau klausti apie Jūsų fotografijos plastiką – pirštų atspaudais aptepliotus kraštus, kažkuo primenančius R. Treigio fotografijų subraižymus...

- Daug kas galvoja, kad pirštų antspaudus darau specialiai, o taip nėra. Kai atlupi Polaroid popierių, viena pusė lieka švari, o ta kita – negatyvą savaime nupirštuoji. Kol jis dar yra neišdžiūvęs, nešiojiesi savyje, turi kažkaip tokį šlapią laikyti, o dar vėjas atpučia kokių dulkių, pasidedi, vėl paimi, taip ir nupirštuoji. Kai išdžiūsta, skenuoju, retušuoju tas dulkes, kurios akivaizdžiai nereikalingos, ir taip gimsta mano fotografija. Tie pirštų antspaudai man patiko, kaip plastinis elementas jie atsirado po pirmosios mano kelionės į Meksiką, po Oachakos. Vėliau tiesiog nesistengiau jų išvengti, jie tapo lyg ir sąmoninga mano darbo dalimi. Tačiau aš nedarau nieko specialiai.

- Platus kampas, žemas rakursas, tik Macijausko turgūs, o čia – Oachaka, tačiau panašumų galima rasti daug, tas pats reportažinis gyvenimo fiksavimas, ar ne?

- Mažiausiai norėčiau būti panašus tai į Macijauską. Ten yra mėgavimasis plačiu kampu, objektyvais, vaikymasis naujovių, o ne gyvenimas. Tų panašumų nesivaikiau, pastaruoju metu nešiojuosi dėžutę su ne tokiu plačiu kampu. Oachakai tai tiko, bet dabar norisi daugiau natūralumo.

- Tarp fotografų jau yra žinomi tavo gaminti Pinhole, juos dovanojate tik draugams? Ar daug esate tokių pagaminęs?

- Kai paprašo, tai ir padarau. Žinoma, turiu šiek tiek pažinoti tą, kuriam darysiu, jis mane – taip pat, tačiau esu sukūręs ir visai svetimiems ir visai svetimiems. Iš Švedijos gavau laišką – žmogus pamatė mano nuotraukas ir paklausė, kaip galėtų gauti tokią kamerą, aš pagaminau ir išsiunčiau. Gavęs nustebo ir ilgai klausinėjo, kaip atsilyginti... Tokių dėžučių turiu pagaminęs apie 17, iš kurių tik keturias aš pats naudoju.

- Įvairūs stikliniai burbuliukai, pritvirtinti prie Jūsų dėžučių – vietoj autoriaus parašo ar turi kitą funkciją?

- Ne visos mano gamintos Pinhole kameros yra su tais burbuliukais, bet jie ir yra tam, kad kas nors paklaustų. Iš tiesų man reikėjo vieno stiklinio burbuliuko visai kitam tikslui, o pardavinėjo visą dėžutę. Daug įsigijau, tai ir naudoju. Austrijoje viena kompanija sugrąžino į gyvenimą Polaroid technologiją, ji gamina aparatus su tokiomis nuotraukomis, kurių nereikia atplėšti – išlenda lapelis ir tik lauki, kol išryškės vaizdas. Ši kompanija atidarė parduotuvę Niujorke, buvau ten užsukęs, jie sužinoję apie mane paprašė pagaminti kelias dėžutes, kad galėtų jomis prekiauti, tačiau dar neturėjau laiko... Tai toks džiaugsmas.

- Papasakokite apie tą dviračio išradimą.

- Dviračių serija prasidėjo, kai dar dirbau su labai plataus kampo Pinhole – jie yra puikūs stovintys objektai, fotografinė konstrukcija graži, paprasti kaip dviratis, nieko labai specialaus. Šis projektas gal truputį yra iš piršto laužtas, iš kitos pusės – eidamas pamatau dviratį ir man kyla noras išsitraukti kamerą ir jį nufotografuoti. Kai kurie tokie gyvi – pasiruošę šokti ir tuojau važiuoti... Kažkodėl čia Lietuvoje visiems šis projektas labai įsimintinas, aš pats į jį žiūriu šiek tiek skeptiškiau.

- Ar palaikai ryšius, bendrauji su kitais tavo kartos lietuviais menininkais?

- Mano kartos truputį piktoki tokie, bet yra skulptorius Saulius Šiukšta, filosofas Rolandas Andrijauskas ir su jaunesniais – Julium Ludavičium esame artimi draugai, filosofu Rolandu Andrijausku, nors Aidas Bareikis gerokai užsiėmęs, yra toliau šiek tiek, retai, bet draugiškai vis pabendraujame, su Ieva ir jos vyru draugaujame, kartais Žilvinui Kempinui ranką paspaudžiu. Jau dvidešimt metų gyvenu Niujorke, bet nei kiek nesijaučiu išvažiavęs. Žinoma, Niujorkas daro įtaką, o kas jos nedaro? Viskas veikia – kiekvienas rytas, kiekvienas saulėlydis, ar aš nuvažiuoju savaitei į Meksiką, ar mėnesiui į Pietų Korėją, tačiau grįžtu į Lietuvą, kur aš gimiau ir žinau, kad niekas manęs nepadarys kuo nors kitu.

Ir pabaigoje – jau šifruojant šį interviu, netikėtai paskambina A. Kulikauskas.

„Einu iš Naujininkų, ką tik apsilankiau pas A. Sutkų, dabar traukiu į senamiestį“, – sako fotografas, ir iš pasakojimo suprantu, kad tuo metu jis ką tik praėjo netoli mano namų. Truputis magijos, sakau sau, kaip ir šio menininko darbai – viskas laiku ir vietoje.

„Ką tik sugalvojau, ką norėčiau pasakyti pabaigoje, – toliau kalba Arūnas ir šypsosi, – pridėk: visiškai nenustebčiau, jei viskas, ką aš čia tau prikalbėjau, iš tikrųjų yra visai ne taip...“