Neregėta Baltarusijos gamta
2010.10.20  Straipsniai:  Žurnalas FOTO  Fotografų pristatymai  9 5682
 
Sergejaus Plytkevičiaus nuotraukos  

Sergejaus Plytkevičius: „Jei jums fotomedžioklė – hobis, patirkite malonumą, bei jei norite pasiekti rimtesnių kūrybinių rezultatų, būkite pasirengęs rimtam darbui.“




Vasaros pradžioje Vilniuje vyko Baltarusijos fotografo Sergejaus  Plytkevičiaus paroda.  Parodos organizatorius – fotografijos entuziastas, keliautojas iš Vilniaus Ričardas Anusauskas. Ričardas papasakojo, kaip jo mąstymas apsivertė aukštyn kojomis, kai jis kartu su Sergejumi paklaidžiojo Baltarusijos miškais.  Apkeliavęs daugiau nei šimtą pasaulio šalių Ričardas tvirtina, jog Lietuvos ir Baltarusijos gamta niekuo nenusileidžia gražiausiems pasaulio kampeliams. Sergejus, pats gyvenantis Minske, dažniausiai stebi ir fotografuoja laukinius paukščius ir žvėris Belovežo girioje.
Jam artimas ne tik fotomedžioklės žanras, kai pasislėpęs fotografas kantriai ištisas dienas laukia, kol jam atsivers laukinių paukščių ir žvėrių gyvenimas. Sergejui artima fotoanimalistikos fotografija – atskleidžiami žmonių užaugintų miško gyvūnų charakteriai, fiksuojami jų žaidimai, tarpusavio santykiai. Šiais metais Sergejus pakvietė Ričardą apsistoti šeimoje, kuri gyvena Breslaujos rajono miškuose (apie 50 km nuo Visagino) ir yra išauginusi 7 vilkus. Vilkai visą dieną praleidžia miškuose ir tik šeimininkui papūtus ragą klusniai atbėga prie namų. „Vilkas yra vilkas, – pasakoja Ričardas. – Pamatęs svečius jis suka ratus skersakiuodamas – nežinai ką galvoja. Tačiau šeimininko ketverių metų dukra sėda raita ant girių plėšrūno ir jodinėja.“
Filmuojančiu fotoaparatu Ričardas įamžino neįtikėtina momentą – papūtus ragą, kurio garsas primena vilko stūgavimą, žvėrys staiga tapo meilūs lyg katinėliai ir pradėjo glaustytis apie šeimininką. Vieną vakarą Ričardas pamatė, kaip iš aukštos žolės išniro rudas kiškis, atsistojo ant užpakalinių kojų ir dairosi, o  už jo per dvidešimt metrų trys vilkai į jį žiūri. Prasidėjo gaudynės, tačiau tą kartą ilgaausiui pavyko išsaugoti savo kailį.
Beje, šią sodybą gali aplankyti kiekvienas fotografas mėgėjas. „Greta esančioje pelkėje galima išvysti ir tetervinų tuoktuves“. Ričardas linksmai pasakojo, kaip brido paskui sodybos šeimininkę antrą valandą nakties per liūliuojančią pelkę. „Pėdinti teko 12 kilometrų. Šeimininkė lengva, sveria mažiau nei 50 kilogramų, ji eina sparčiai, o aš, būdamas per 100 kg svorio, kartkartėmis prasmegdavau į akivarus. Šeimininkė vis paduodavo savąją lazdelę ir ištraukdavo. O kartą, žengiant  upelio pakraščiu, taip mane susiurbė, kad jau tik ranka mataravosi virš pelkės. Laimei, šeimininkė vėl mane išgelbėjo. Tad ruošiantis fotografuoti tetervinus šioje Baltarusijos vietoje, būtinas rimtas fizinis pasiruošimas“, – juokiasi Ričardas.
Beje, šį pavasarį Sergejus, Ričardo kvietimu, atvyko į Lietuvą. Zarasų rajone jam pavyko užfiksuoti šerniukų vadą – tuo fotografas labai džiaugėsi.
Ruošdami šį „Foto“ numerį kalbėjome su Sergejumi apie jo fotografinę patirtį.

Sergejaus Plytkevičiaus nuotraukos  
Sergejau, Jūsų pareigų ir darbų sąrašas tikrai didelis, o peržvelgus paskutinį fotoalbumą „Laukinis gyvenimas Europos centre“ matyti, kad labai daug laiko skiriate fotomedžioklei. Kaip tai pavyksta suderinti?

Kartais labai paprastai ir net patiriant malonumą, o kartais visai nesiseka. Bet aš stengiuosi. Jei yra nors menkiausia galimybė atidėti susitikimus ir derybas, po bičiulių skambučio, pranešančio, tarkim, apie į kokį kaimą atklydusią lūšį, viską metęs lekiu tris šimtus kilometrų...  Dažniausiai fotomedžioklei skiriu savaitgalius. Jie būna suplanuoti toli į priekį, o mano planai priklauso nuo metinio gamtos ciklo. Balandžio vidurys – tai kurtinių ir tetervinų tuoktuvės Vitebsko apylinkėse, kovo pradžia – parskrendančių  jūršarkių pulkai Turovo lankose, rugsėjį – elnių riaumojimas Belovežo girioje arba briedžių gynimas Breslaujos ežerų nacionaliniame parke ir t. t.

Kurtinių tuoktuvės  
Tetervinai  


Kaip susidomėjote fotomedžiokle?

Aš gimiau paprastame Polesės kaime, gamtos trauką pajutau kokioje penktoje–šeštoje klasėje. Tuo metu buvo leidžiamas žurnalas „Jaunasis gamtininkas“, o jame – „Klausinėtojų klubas“, į kurį aktyviai rašiau, vėliau sukūriau „Žydrąjį patrulį“. Mėginau įkurti mokyklos girininkiją – mes aptverdavome skruzdėlynus, meistravome inkilus, pakelėse sodinome medžius, žiemą maitinome paukščius. Septintoje klasėje mama man nupirko fotoaparatą „Vilija“ ir fotodidintuvą „UPA“. Matyt, nuo tada viskas ir prasidėjo, bet pirmieji fotomedžioklės kadrai padaryti tik mokantis Miškininkystės technikume – pro žiūroną nufotografavau kuosą. Nieko geresnio padaryti ir negalėjau, nes nebuvo geros fototechnikos. Vis dėlto mes važinėjome į miškus, fotografavome paukščius ir jų jauniklius. Rimtai fotomedžioklės ėmiausi jau dešimtojo dešimtmečio viduryje, kai atsibodo didžioji žurnalistika, o aš pradėjau leisti turistinį leidinį ir svarstyti, kaip tarptautinei turizmo rinkai pristatyti Baltarusiją. Mūsų gamta – svarus koziris. Šiuo metu, pavyzdžiui, dėliojame atšiauriausių laukinių Baltarusijos vietų TOP 20 ir geriausių poilsio vietų TOP 10 – labai įdomu rinkti šią medžiagą.

Kai lapė kėsinasi atimti grobį. Kilnusis erelis  
Kilnusis erelis  


Jūs gyvenate Minske, o šios laukinės vietos plyti  visoje Baltarusijoje, kur kas didesnėje už Lietuvą...

Taip, yra tokių sunkumų, bet viskas priklauso nuo požiūrio į darbą. Juk tas pats užsiėmimas gali būti ir sunkus darbas, ir malonumas. Pavyzdžiui, kažkas ir už didelius pinigus nesutiks maknoti per neišbrendamas pelkes, bet jei tose pelkėse galima aptikti retą paukštį, manęs toks žygis visai neišgąsdins. Tas pats ir su atstumais – jei savaitgaliais lieku Minske, prasideda tikros lomkės – vis tiek turiu kur nors eiti ir ką nors fotografuoti. O Belovežo girioje arba prie Breslaujos ežerų jaučiuosi visiškai gerai. Galbūt tai galima pavadinti gyvenimo būdu. Manasis yra toks.

Kaip tai vertina šeima?

Žmona priprato ir iš esmės gyvena tokį pat gyvenimą, vaikai jau paaugo, turi savo gyvenimo ritmą ir savų pomėgių. Svarbiausia, kad visose situacijose mes stengiamės suderinti tai, kas malonu, su tuo, kas naudinga. Aš baigiau miškininkystės technikumą, mano draugai ir bendrakursiai išsibarstę po įvairiausius Baltarusijos draustinius, tad kelionėse dažniausiai apsistojame pas juos.
Galima sakyti, kad mes nuolatos važiuojame į svečius, kartu ir fotografuojame. Todėl tai net ne darbas, o maloniai leidžiamas laikas.  

Sakalinis erelis  
Malonumas ir tris dienas medyje tykoti reikiamo kadro?


Na, sėdėti nejudant, žinoma, būna sunku, bet man svarbus rezultatas. Jei pavyksta nufotografuoti sakalinį erelį su vakariene snape, o žaltys dar sumegztas mazgu, – galima ištverti bet kokius nepatogumus. Ir šaltį įmanoma iškęsti, jeigu prie jauko atlėks kilnieji ereliai, o gal dar ir susipeš dėl grobio...


Ką sunkiau fotografuoti – gyvūnus ar paukščius?

Tai priklauso nuo konkrečios situacijos ir vietos, kurioje vyksta fotosesija. Pavyzdžiui, čokai– pakankamai atsargūs paukščiai, o šių metų kovą paprasčiausiai važiuodami kaimo keliu pamatėme dvidešimties jų lizdų koloniją. Sustojome, išlipome iš automobilio ir pradėjome fotografuoti. Be jokios slėptuvės – paukščiai pripratę, kad netoliese nuolatos zuja žmonės, važiuoja mašinos.
Visi puikiai žinome, kokie atsargūs yra elniai. Kad sužlugtų fotomedžioklė, kartais pakanka už šimto metrų krustelėjusios šakelės. O praeitą savaitgalį mano bičiulis per septynis metrus prie pietaujančio elnio rankomis plojo, kaip šuva lojo – norėjo pavaryti link manęs, o raguotasis nė iš vietos... Įsikūrė elnias upelio pakrantės melduose pasislėpė nuo uodų ir gylių, vėjelis gaivina, ir gyvūnui visiškai nesinori grįžti į mišką.
Kiek ankščiau nufotografavau elnią iš dešimties metrų atstumo, tik ragai į kadrą tilpo... Tokį elgesį, manau, galima paaiškinti: vasara, karščiai, medžioklė nevyksta, gyvūnams kraujasiurbiai vabzdžiai atrodo pavojingesni nei plojimo garsas ar ne visai natūralus lojimas... Žinoma, elnias netrukus nubėgo, bet man liko kadrai... Kita vertus, svarbus ir individualus gyvūno ar paukščio būdas. Jie kaip ir žmonės – visi skirtingi. Vieni drąsesni, kiti baikštūs, treti tiesiog smalsūs, ypač jaunikliai, kurie dar nebuvo sutikę žmogaus. Bet svarbiausia – žinoti gyvūnų įpročius, vietas, kur jie telkiasi, turėti draugų, kurie nuolatos dalytųsi informacija...

O kaip fotografuojate retuosius plėšriuosius paukščius?

Minėjau, kad turiu draugų, kurie žino bemaž visus į Raudonąją knygą įrašytų paukščių lizdus, dar daugiau – jie patys daro lizdus, kuriuose vėliau apsigyvena plėšrūnai. O žinant, kur galima paukštį pamatyti, jį nufotografuoti – jau technikos klausimas. Paprastai ant vieno iš gretimų medžių kabinama засидка?, į ją įsikabaroji ir lauki tinkamo kadro. Turiu perspėti – taip dirbant reikia būti labai atsargiam, kad nepakenktum lizdui. Jei yra galimybė erelį žuvininką (rus. скопa) nufotografuoti kitu būdu, prie lizdo geriau nesiartinti.

Meškos gyvena Baltarusijos šiaurėje.  
O kaip nufotografavote meškas?

Meškos gyvena Baltarusijos šiaurėje. Atrandame jų guolius – jie atrodo įspūdingai.
Pačias meškas nufotografuoti itin sudėtinga. Galiu pasakyti, kad man tiesiog pasisekė. Mano bičiuliai užaugino du meškiukus: buvo toks projektas – viena televizija kūrė dokumentinį filmą apie meškas, o mano bičiuliai buvo tų meškiukų mama ir tėtis. Jie laisvai vaikštinėjo po mišką, galima buvo sumodeliuoti tam tikras situacijas, tai aš ir prifotografavau.

Yra dvi sąvokos: fotomedžioklė ir fotoanimalistika. Fotomedžioklė – tai laukinių gyvūnų fotografavimas natūraliomis sąlygomis, čia svarbiausia pagauti kadrą. Baltarusijoje mes rengiame fotomedžioklės čempionatus – jie labai artimi sporto varžyboms. O fotoanimalistika – tai meninės gyvūnų fotografijos kūrimas. Aš jaučiuosi esąs fotoanimalistas, žinau, kad anglų, amerikiečių fotoanimalistai kartais specialiai augina laukinius gyvūnus, kad sukurtų apie juos filmus. Jei atsiranda galimybė padaryti tokių kadrų, aš jos neatsisakau. Bet šiuos kadrus draudžiama pateikti fotomedžioklės konkursams, negalima žmonių klaidinti.
Meškiukai filmavosi viename filme apie gamtą, tad buvo lengva juos fotografuoti  
Meškiukai filmavosi viename filme apie gamtą, tad buvo lengva juos fotografuoti  


Uralinė pelėda puola ornitologą Dmitrijų Šamovičių, besiropščiantį prie jos lizdo.  
O uralinė pelėda lekianti tiesiai į kadrą, taip pat prijaukinta?


Žinoma, ne. Uralinė pelėda puola ornitologą Dmitrijų Šamovičių, kuris ropščiasi prie jos lizdo, norėdamas sužieduoti jauniklius. Tai labai agresyvus paukštis, beveik nieko nebijantis ir smogiantis į galvą tiek meškai, tiek žmogui. Kai žinai tokias jos savybes, gali tinkamai pasiruošti ir padaryti kadrą...

Tikriausiai lengviausia fotografuoti jūršarkes ir žuvėdras?

Sergejaus Plytkevičiaus nuotraukos  
Nepasakyčiau, kartą su Igoriu Byšniovu patekome į tokią situaciją: fotografavome Pripetės žiotyse. Girdim žuvėdrų kolonijos riksmą, pėdinam artyn, o žvejys mus perspėja: „Vaikinai, šios žuvėdros puola, geriau ten neikite.“ Mes, žinoma, nepatikėjome, ir po kurio laiko patyrėme tikrą ataką. Žuvėdros nesikapojo, bet sklandė virš mūsų galvų liesdamos plaukus, skleisdamos labai čaižų garsą ir teršdamos... Tai bent reginys! Byšniovas eina pirmas: pirma serija išmatų – pro šalį, antroji – balta srovele teka nugara, trečioji – pataiko ant galvos… Teko trauktis…
Šiaip pavasarį fotografuoti Pripetės žiotyse – vienas malonumas. Pasistatai maskuojančią palapinę salelėje, įsikuri ir lauki gerų kadrų. O aplinkui verda gyvenimas, paukščiai maitinasi, perskrenda iš vienos vietos į vietą, labai greitai pripranta prie tavosios slėptuvės, tad per keletą dienų gali nufotografuoti daugybę paukščių rūšių. Gražumėlis!

Sakykite, ką patiriate stebėdamas laukinės gamtos gyvenimą? Ar galima šį užsiėmimą palyginti su meditacija?

Nežinau, niekada nemeditavau, bet tai, kad per šias fotosesijas pasikrauni energijos, yra faktas. Dvi savaitgalio dienas dirbi kaip pasiutęs, vos iki namų parvažiuoji, bet pirmadienio rytą prabundi kaip agurkėlis...Pasiruošęs darbo savaitei, tarsi dvi dienas būtum praleidęs ant sofutės...

Elnių kaimenės  
O kaip Jums pavyko iš viršaus nufotografuoti bėgančių elnių ir šernų kaimenes?

Iš malūnsparnio.

Viskas taip paprasta? Sėdi į malūnsparnį ir skrendi?

Žinoma, nepaprasta. Elnius fotografavome Černobylio zonoje, tuomet ten dar buvo rengiama vilkų medžioklė iš malūnsparnių. Mes susimetėme, draugai skrido ieškoti vilkų, o aš – visko, kas skrenda ar bėgioja. Šernai fotografuoti nacionaliniame Pripetės parke taip pat per vilkų medžioklę.
Man teko virš Baltarusijos skristi jau apie 90 kartų. Šių skrydžių rezultatas – fotoalbumas „Neregėta Baltarusija“, kuris, beje, buvo išleistas porą metų anksčiau nei „Neregėta Lietuva“...

Su kokia fototechnika Jūs dirbate?

Sergejaus Plytkevičiaus nuotraukos  
Šiuo metu turiu „Mark 3“, prieš tai turėjau „Canon 10“, 20, D1, „Mark 2“. Anksčiau fotografavau juostiniais „Canon“, plačiajuosčiu „Pentax“. Skirtingas šių fotoaparatų likimas, tepasakysiu, kad penkis iš jų aš paskandinau… Žinoma, turiu ilgo fokusavimo objektyvų, bet gero penkiašimtuko ar nors trišimtuko su 2.0 ar 2.8 skylute, neturiu. Vis negaliu sukaupti pinigų.

Ko palinkėtumėte pradedančiajam fotomedžiotojui ar fotoanimalistui?

Žinoma, sėkmės. Bet sėkmės nepatirsi, jei neišmanysi gyvūnų ir paukščių įpročių, neturėsi kantrybė ir atkaklumo, pagaliau bičiulių ornitologų, biologų, medžioklės žinovų ar tiesiog gamtos mylėtojų. Be to, reikia apsispręsti, kokią vietą jūsų gyvenime užims paukščių ir gyvūnų fotografavimas. Jei tai bus tik hobis, pakaks patirti malonumą, bet jei norėsite pasiekti geresnių kūrybinių rezultatų, teks pasirengti rimtam darbui. Jį taip pat galima vertinti kaip „maloniai praleistą laiką“...
Kalbėjosi Marius Matulevičius

Sergejus Plytkevičius – leidyklos „Riftur“ direktorius, Baltarusijos visuomeninio susivienijimo „Fotomenas“ ir Baltarusijos fotomedžiotojų klubo pirmininkas, vyriausiasis žurnalų „Laukinė gamta“, „Fotomagija“, laikraščio „Turizmas ir poilsis“, tinklalapių Tio.by ir Wildlife.by redaktorius, išleidęs fotografijų albumus „Mano Baltarusija“, „Baltarusiška egzotika“, „Neregėta Baltarusija“, „Laukinis gyvenimas Europos centre“, „Polesė“, „Pasaulis prasidėjo nuo Polocko“,  „Minsko apylinkės – Baltarusijos širdis“...
Gimė  1963 m. rugpjūčio 7 d. Gomelio apskrityje, baigė Polocko miškininkystės technikumą bei Baltarusijos valstybinio universiteto Žurnalistikos fakultetą. Dirbo Baltarusijos spaudoje fotokorespondentu, politiniu apžvalgininku, baltarusiško „Laisvės radijo“ korespondentu. 1994 m. tapo vienu iš laikraščio „Turizmas ir poilsis“ steigėjų, 2001 m. įkūrė leidyklą „Riftur“.



Komentarai
Turinys
  • Barbora...
    Barbora... 
      2010.10.20, 15:49, rašė:
    Tai viena geriausių mano matytų parodų :) Labai įdomus straipsnis :)
  • Virusas
    Virusas 
      2010.10.20, 17:15, rašė:
    Nuostabios nuotraukos, Super :) +++++
  • RemezaR.P.
    RemezaR.P. 
      2010.10.20, 20:05, rašė:
    Puikios nuotraukos,kai kurias buvau matęs žurnale FOTO
  • Laukinis
    Laukinis 
      2010.10.20, 20:39, rašė:
    'zasidka'  - slėptuvė
  • zijon
    zijon 
      2010.10.20, 21:43, rašė:
    Lengvai skaitomas, nuotaikingas ir informatyvus interviu. Ačiū!
  • geras
    geras 
      2010.10.21, 00:30, rašė:
    visada sakiau ir sakysiu_Foto snaiperis geriau


    medžioklė-medžioklė dabar . Kam -populizmui.

    (bėja brokonieriai išgalabijo viską, liko gal dar Baltarusių miškai(ten karinės bazės). tai tiek.

    Džiūsta optika, ....

    viltis-fotografai skelbia -Ne miškų banditams.
     Jei anie netiki-turim gi mes ""teleoptiką" galim gi ir juos ..pakadrinti"..................
  • lashiuke
    lashiuke 
      2010.10.21, 20:52, rašė:
    Uhu, įdomus straipsniukas. :)
  • Vikste
    Vikste 
      2010.10.26, 18:33, rašė:
    Puikus interviu. Buvo malonu skaityti. O ką jau kalbėti apie nuotraukas- nepaprasto grožio gyvūnai. :)
  • doniux
    doniux 
      2011.05.12, 17:52, rašė:
    Mielas straipsnis, nuostabios nuotraukos su retais vaizdeliais.

Jūsų komentaras

Rašyti komentarus gali TIK užsiregistravę eFoto.lt dalyviai. Užsiregistruoti