
Arno / Coen - thermographic image of a vulture, GNU.

Tomas Vyšniauskas Esė
Du šarvuoti „Hummer“ visureigiai lėtai pajuda Grodska gatve. Atrodo, tą sekundę Krokuvoje nuščiūva viskas. Net šimtai balandžių, įprastą dieną tuntais skraidančių aplink didžiąją turgaus aikštę, išsigandę spokso nuo kiekvienos atbrailos ar stogo krašto, įsitaisę šalia snaiperių, pro optinius taikiklius stebinčius laidotuvių procesiją. Lenkijos prezidento Lecho Kaczynskio ir jo žmonos Marijos Kaczynskos karstai, padėti ant pabūklų, pajuda į paskutinę kelionę istorine Krokuvos arterija – senuoju karalių keliu. Gėlės krenta ant „Hummer“, karių žingsnių aidas, atšokęs nuo grindinio plytelių, paklysta siaurose gatvelėse ir namų raizgalynėje. TVP transliacijos režisierius įjungia sulig žmonėmis stovinčią kamerą ir – akimirksniu išjungia – kamerą dengia pakeltų fotoaparatų, telefonų, vaizdo kamerų miškas. Šiandien čia kiekvienas pasistiebęs, kiekvienas pakėlęs ranką, kiekvienas moja pravažiuojančiam prezidentui, o kiekvienoje „sudie“ mojančioje rankoje tvirtai suspaustas mobilusis telefonas arba fotoaparatas, visi nykščiai nervingai spaudo mygtukus.
Atrodo, pradedame gyventi naujais ir įdomiais laikais. Šiandien, užuot žiūrėję ir matę, – fiksuojame ir dalijamės. Žinios, kurios mus pasiekdavo anksčiausiai po pusdienio, šiandien yra čia pat nepraėjus nė akimirkai – tavo draugo tinklaraštyje, socialiniame tinkle, el.pašto dėžutėje. Šiame nuorodų ir dalijimosi pasaulyje medija išsineria iš savo kokybiško, suredaguoto ir žiūrovui saugiai pateikto kailiuko ir apsivelka pikseliuotą, drebančios rankos ir cypiančio triukšmo drabužį. Tai, ką anksčiau išvysdavome vakaro žiniose arba rytdienos laikraštyje, yra jau matyta nepraėjus nė valandai. Kai kiekvienas mūsų tampa mikroskopinio dydžio žinių agentūra – tai revoliucija. Viskas, kas mus supa, tampa didžiuliu medžioklės plotu, į kurį žengiame alkani ir ištroškę. Visi tie, kas dar visai neseniai pro savo foto-ir vaizdo objektyvus turėjo privilegiją parodyti „kas vyko“ ir „kaip viskas buvo“, šiandien susigūžę susispaudę kartu su visais savo ilgais, baltais ar juodais objektyvais glaudžiasi aptvertuose rezervatuose, į kuriuos įleidžia tik turinčius mažumos pažymėjimą „SPAUDA / PRESS“. Šiandieną mes patikime – kas nekokybiška, tas tikra. Šiandieną tiesų žvilgsnį keičia žvilgsnis pro ekraną, požiūrį – nepaspaustas „Like!“ mygtukas.
Šv. Kotrynos bažnyčioje per mokinių chorų koncertą salė sausakimša. Užsukau paklausyti dukterėčios. Atsisėdęs kažkur ties bažnyčios viduriu ant kelių pasidėjau fotoaparatą su teleobjektyvu. Nujaučiau, kad bus ankšta, tad kokiu nors būdu, chorui išėjus ar prieš pat pradedant giedoti, maniau, sugebėsiu netrukdydamas surasti proskyną tarp galvų ir nufotografuoti jos paskutinį koncertą su muzikos mokyklos choru, arba, jei centrinis praėjimas bus tuščias, kol chorai keisis, galėsiu ramiai nueiti į priekį ir pritūpęs nutraukti vieną ar du kadrus. Tas laikas ir tie žmonės, kurie mane mokė reportažo fotografijos, tie, kurių reportažines fotografijas žiūrėjau ir norėjau į juos lygiuotis, visuomet teigė, kad geras reportažo kūrėjas yra nepastebimas, greitas ir nuspėjantis įvykį jam dar neįvykus. Šiandien, jei vienas iš jų dar būtų gyvas, turiu omenyje Henri Cartier-Bressoną, norėčiau paklausti, kaip jis jaustųsi, jei stovint minioje vaizdą temdytų ne žmonių galvos, o fotoaparatų, vaizdo kamerų, mobiliųjų telefonų miškas. Į ką jis, dažnai medžiojęs vienas, šiandien nukreiptų lengvo ir tylaus „Leica“ aparato objektyvą? Sėdėdamas ant tos kėdės, stebėdamas, kaip pro mane nuo pirmos iki paskutinės eilės kas dvi minutes ritasi atsistojančių pilietinių žurnalistų banga, kuri užlieja tų kuklesniųjų, nesistojančių, o tik pakėlusių filmuojančią ranką meldus, pastariesiems kartais tyliai, o kartais ir garsiai labai nepatenkintu balsu sumurmant jutau, kaip skylu į dvi dalis: žmogų, kuriam reikia kadro, ir žmogų, norintį ką nors matyti.
Grifai arba maitvanagiai minta dvėselėna. Retai puola sveikus, bet žudo sužeistus ir paliegusius. Daug jų susirenka ten, kur tik ką vyko mūšis. Jie ryja tol, kol gurklys išpampsta; kol virškina, būna mieguisti ir apatiški. Maitvanagių skrandžio rūgštis itin ėsdinanti, ji leidžia jiems saugiai suvirškinti net kenksmingiausiais bakterijas, mirtinai pavojingas kitiems plėšrūnams. Vemdami šia dvokiančia rūgštimi, jie ginasi užpulti. Jie šlapinasi tiesiai sau ant kojų, nes jų šlapimo rūgštis žudo visas bakterijas, susikaupusias vaikščiojant po dvėselėną, taip pat garuodama aušina įkaitusias kojas.