Stipriai...
Grifai
Tomas Vyšniauskas
Esė
Du šarvuoti „Hummer“ visureigiai lėtai pajuda Grodska gatve. Atrodo, tą sekundę Krokuvoje nuščiūva viskas. Net šimtai balandžių, įprastą dieną tuntais skraidančių aplink didžiąją turgaus aikštę, išsigandę spokso nuo kiekvienos atbrailos ar stogo krašto, įsitaisę šalia snaiperių, pro optinius taikiklius stebinčius laidotuvių procesiją. Lenkijos prezidento Lecho Kaczynskio ir jo žmonos Marijos Kaczynskos karstai, padėti ant pabūklų, pajuda į paskutinę kelionę istorine Krokuvos arterija – senuoju karalių keliu. Gėlės krenta ant „Hummer“, karių žingsnių aidas, atšokęs nuo grindinio plytelių, paklysta siaurose gatvelėse ir namų raizgalynėje. TVP transliacijos režisierius įjungia sulig žmonėmis stovinčią kamerą ir – akimirksniu išjungia – kamerą dengia pakeltų fotoaparatų, telefonų, vaizdo kamerų miškas. Šiandien čia kiekvienas pasistiebęs, kiekvienas pakėlęs ranką, kiekvienas moja pravažiuojančiam prezidentui, o kiekvienoje „sudie“ mojančioje rankoje tvirtai suspaustas mobilusis telefonas arba fotoaparatas, visi nykščiai nervingai spaudo mygtukus.
Atrodo, pradedame gyventi naujais ir įdomiais laikais. Šiandien, užuot žiūrėję ir matę, – fiksuojame ir dalijamės. Žinios, kurios mus pasiekdavo anksčiausiai po pusdienio, šiandien yra čia pat nepraėjus nė akimirkai – tavo draugo tinklaraštyje, socialiniame tinkle, el.pašto dėžutėje. Šiame nuorodų ir dalijimosi pasaulyje medija išsineria iš savo kokybiško, suredaguoto ir žiūrovui saugiai pateikto kailiuko ir apsivelka pikseliuotą, drebančios rankos ir cypiančio triukšmo drabužį. Tai, ką anksčiau išvysdavome vakaro žiniose arba rytdienos laikraštyje, yra jau matyta nepraėjus nė valandai. Kai kiekvienas mūsų tampa mikroskopinio dydžio žinių agentūra – tai revoliucija. Viskas, kas mus supa, tampa didžiuliu medžioklės plotu, į kurį žengiame alkani ir ištroškę. Visi tie, kas dar visai neseniai pro savo foto-ir vaizdo objektyvus turėjo privilegiją parodyti „kas vyko“ ir „kaip viskas buvo“, šiandien susigūžę susispaudę kartu su visais savo ilgais, baltais ar juodais objektyvais glaudžiasi aptvertuose rezervatuose, į kuriuos įleidžia tik turinčius mažumos pažymėjimą „SPAUDA / PRESS“. Šiandieną mes patikime – kas nekokybiška, tas tikra. Šiandieną tiesų žvilgsnį keičia žvilgsnis pro ekraną, požiūrį – nepaspaustas „Like!“ mygtukas.
Šv. Kotrynos bažnyčioje per mokinių chorų koncertą salė sausakimša. Užsukau paklausyti dukterėčios. Atsisėdęs kažkur ties bažnyčios viduriu ant kelių pasidėjau fotoaparatą su teleobjektyvu. Nujaučiau, kad bus ankšta, tad kokiu nors būdu, chorui išėjus ar prieš pat pradedant giedoti, maniau, sugebėsiu netrukdydamas surasti proskyną tarp galvų ir nufotografuoti jos paskutinį koncertą su muzikos mokyklos choru, arba, jei centrinis praėjimas bus tuščias, kol chorai keisis, galėsiu ramiai nueiti į priekį ir pritūpęs nutraukti vieną ar du kadrus. Tas laikas ir tie žmonės, kurie mane mokė reportažo fotografijos, tie, kurių reportažines fotografijas žiūrėjau ir norėjau į juos lygiuotis, visuomet teigė, kad geras reportažo kūrėjas yra nepastebimas, greitas ir nuspėjantis įvykį jam dar neįvykus. Šiandien, jei vienas iš jų dar būtų gyvas, turiu omenyje Henri Cartier-Bressoną, norėčiau paklausti, kaip jis jaustųsi, jei stovint minioje vaizdą temdytų ne žmonių galvos, o fotoaparatų, vaizdo kamerų, mobiliųjų telefonų miškas. Į ką jis, dažnai medžiojęs vienas, šiandien nukreiptų lengvo ir tylaus „Leica“ aparato objektyvą? Sėdėdamas ant tos kėdės, stebėdamas, kaip pro mane nuo pirmos iki paskutinės eilės kas dvi minutes ritasi atsistojančių pilietinių žurnalistų banga, kuri užlieja tų kuklesniųjų, nesistojančių, o tik pakėlusių filmuojančią ranką meldus, pastariesiems kartais tyliai, o kartais ir garsiai labai nepatenkintu balsu sumurmant jutau, kaip skylu į dvi dalis: žmogų, kuriam reikia kadro, ir žmogų, norintį ką nors matyti.
Grifai arba maitvanagiai minta dvėselėna. Retai puola sveikus, bet žudo sužeistus ir paliegusius. Daug jų susirenka ten, kur tik ką vyko mūšis. Jie ryja tol, kol gurklys išpampsta; kol virškina, būna mieguisti ir apatiški. Maitvanagių skrandžio rūgštis itin ėsdinanti, ji leidžia jiems saugiai suvirškinti net kenksmingiausiais bakterijas, mirtinai pavojingas kitiems plėšrūnams. Vemdami šia dvokiančia rūgštimi, jie ginasi užpulti. Jie šlapinasi tiesiai sau ant kojų, nes jų šlapimo rūgštis žudo visas bakterijas, susikaupusias vaikščiojant po dvėselėną, taip pat garuodama aušina įkaitusias kojas.
Komentarai
- 15 čigonų: Stipriai...
- eKG: O aš, tiesą sakant, nelabai
- 15 čigonų: Problemos kaip ir nėra,
- Evelina..: kaip visada
- linonas: newAGE,poisonous AGE.
- kavolis: tikriausiai kažkada
- gedasst: Mintys idomios, sakiniai
- menthal: Taikliai pastebėta tai kas
- d.chmieliauskas: paprastai is pradziu tai
- mantasmanas: Civilizacija, su ja
- Franko: perskaiciau............netycia
- rd: paradoksas, nes kažkodėl
- FEELGOOD: Aktualus rašinys, mintys
- Vaistininkas: Jei atvirai, paukščiai
- Juodulys: Pasaulis keičiasi. Vyresni
- Vaistininkas: Gali būti, kad šlapinimasis
- ricardo božeoduvančikas: tiksliau depresuojancio,nors
- d.chmieliauskas: :D trumpai ir aiskiai
- Robertas Sukockas: Puikiai atsakyta. Šaunuolis,
- Franko: jei atvirai tai ponas
- Vaistininkas: Erarre humanum est. Jūsų
- G-i-b-a: Norėčiau, įsėdęs į savo
- eFoto redaktorius.: Dažnai iš draugų išgirstu
- Vaistininkas: Gerb. Ignai,"elkis su kitais
- Diedukas: Šiame esė tikriausiai
- baltavarna: Vat būtent. 100 dalyvių
- mantozauras: Autorių galime nuraminti kad
- Saulius Sabaitis: Patiko ese, o vat dar kas
- airidrisk: Aš nepritariu, kad viskas
- Davi: Žurnalistai visada buvo
- wichitta: staipsnis.... vienitelis
-
-
O aš, tiesą sakant, nelabai supratau, kame čia problema... -
Problemos kaip ir nėra, tekstas nieko neanalizuoja, turbūt todėl ir esė. Gražiai ir stipriai aprašyta šiuolaikinio, skubančio gyvent, žmogaus, tiksliau konvejerinio klono, interesai :)7.9
-
kaip visada -
newAGE,
poisonous AGE. -
tikriausiai kažkada samurajai "myžančiais grifais" vadino tuos, kurie pradėjo naudot šaunamuosius ginklus. Išliko tik žinojimas, kad už kiekvieno visiems prieinamo ginklo yra ir žmogus su savo vertybėmis, įgudžiais, žinojimu - tai yra esmė. Kam tos esmės nepakanka, gali tik apgaulestauti, ironizuoti ar pasitelkti sarkazmą, bet nuo to niekas nepasikeis, o esmė liks.13.7 -
Mintys idomios, sakiniai rislus, issireiskimas stiprus, bet.. Rasinio isbaigtumas ir autoriaus pagrindine mintis ? Pradzia tinka pradziai, bet moralas iterptas i teksto viduri, o pabaiga man prasosi tesinio. ..
Gal taip sumanyta, bet man aiskiau, skaitant kita seka:
1. "Du šarvuoti „Hummer“ .... visi nykščiai nervingai spaudo mygtukus."
2. "Šv. Kotrynos bažnyčioje ... žmogų, kuriam reikia kadro, ir žmogų, norintį ką nors matyti."
3. "Grifai arba maitvanagiai minta dvėselėna... jų šlapimo rūgštis žudo visas bakterijas, susikaupusias vaikščiojant po dvėselėną, taip pat garuodama aušina įkaitusias kojas"
Ir baigti:
4. "Atrodo, pradedame gyventi naujais ir įdomiais laikais...nepaspaustas „Like!“ mygtukas."
Zinoma, cia ne kritika. Tik siaip, draugiskai, del stiliaus :)
O pats tekstas sukele labai idomiu apmastymu. Labai teigiamu :) -
Taikliai pastebėta tai kas akivaizdu.
Anksčiau nebūdavo tokios gausos "stiklinių miškų" su maitvanagiais.
Bet... Kokia mintis peršasi vis pasikartojant tokioms situacijoms?
Gal, kad nereikia bėgti visai komandai prie vieno kamuolio. Juk yra kitų vietų ir įvykių kur trūksta žvitrios erelio akies ;)10.3 -
paprastai is pradziu tai suglumina, o jei sugebi pro ta miska prasibrauti ir isjungt smegenis tai gyventi ir fotografuoti nemaiso :) o straipsnis liuks, uzkabino. taiklus creep'as -
Civilizacija, su ja koja-kojon,
Nei vienas nespėjam, bet visi plojam
Patys nežinom, ko norim, bet norim, žinoma, matyti daug
Ir jiem didžiausis kąsnis, sakydami, kad norim tiktai paragaut.
Bėgam, lekiam, griūnam,
Siekiam pranašumo lipdami viens kitiem per galvas
Na ir kas, juk kiekvienas kopiam į savo šviesą,
Kurioje dažnai jokios pagarbos nėra...
<...>
Radikalas - Robotai (Hip-Hop)2.8 -
perskaiciau............netycia supratau kad Ereliu populiacija kritiskai mazeja, ju erdves uzima grifai kurie vemia ir slapinasi ne tik ant savo koju...istumia is gyvenamosios erdves kilniuosius erelius savo nesuskaiciuojama mase, dvasini pena pavercia beprasme dveselena.........
jo, praranda ereliai sugebejimus skraidyti kazkur auksciau, matyti savo, gamtos duotomis akimis, ta ko tukstanciai grifu pamatyti nesugeba....tampa patys grifais....besistumdanciais grifu minioje del dveselenos gabalo............................................................e v o l i u c i j a ?22.1 -
paradoksas, nes kažkodėl visi vos ne panašiai galvojame, tačiau vistiek visi panašiai elgiamės..
Literatūriškai ir įdomiai..2.8 -
Aktualus rašinys, mintys išdėstytos rišliai, alegorijos - aiškios. Taip jau atsitiko, kad riba tarp žiūrinčių ir matančių ir fiksuojančių ir besidalijančių ką užfiksavo beveik niveliavosi. Bet kuris pilietis atsidūręs reikiamu laiku, reikiamoje vietoje savo mobiliu telefonu gali užfiksuoti "karštesnį" reportažą nei profų filmavimo grupė atvykusi jau po įvykio.
Manau, kad išskirtinės teisės matyti, fiksuoti ir dalintis su kitais praradimo nuoskauda, neturėtų paversti visų likusių maitvanagiais besišlapinančiais rūgštimi... -
Jei atvirai, paukščiai nesišlapina. Tame tarpe ir grifai. Kaip ir ereliai.7.1 -
Pasaulis keičiasi. Vyresni žiūrim į šias permainas ir su nostalgija prisimenam "senus gerus laikus". Jauni to nesupranta. Aš irgi dažnai pagalvoju: kaip kažkada galėjau gyventi be mobilaus telefono- jų tiesiog nebuvo, vėliau atsirado, bet mobilius turėjo tik labai svarbūs ir turtingi žmonės, dabar 5m pyplys su juo smėlio dėžėj žaidžia.
Kaip galėjau gyventi be kabelinės televizijos, be GPS, netgi be interneto. Įsivaizduojat- nebuvo INTERNETO !!! Na gerai, neįsivaizduojat, o juk kažkada buvo tokie tamsūs laikai, kai ir pačių kompiuterių nebuvo.
Taip, taip- aš senas, aš labai senas: aš gyvenau dar tais laikais, kai viso to nebuvo. Ir pasakysiu atvirai: buvo visai smagu ir viso to tikrai netrūko...
Aš gyvenu dabar- kai visa tai yra. Ir man tai netrukdo. Gyvenimas nei pagerėjo, nei pablogėjo- tiesiog pasikeitė: dabar gyvename kitaip.
Tikiuosi pratraukti dar kelis dešimtmečius, kai atsiras dar begalės naujų daiktų ir technologijų, be kurių neįsivaizduosim savo gyvenimo. Sutinku su Vaistininku- paukščiai nesišlapina...9.3 -
Gali būti, kad šlapinimasis buvo tik graži poetiška metafora...
O apie tuos senus laikus - tai kad ir aš, nors ir nelabai senas, puikiai prisimenu tuos laikus be "mobiliako". Bet fotoaparatų miškas renginių metu šiandien yra neišvengiamybė. Tiesiog taip yra. Suprantu autorių, kad gali būti skaudu suprasti, kad kitaip nebus. Kaip nebus gatvėse mažiau automobilių. Juk irgi galime su nostalgija prisiminti, kaip gera buvo miesto gatvėse važiuoti prieš dešimt metų. O prieš dvidešimt? O dabar juk pro "klevalapių" armiją ne taip lengva pasiekti ir darbą. Ir kitaip nebus.
Tik manau, kad vienas kitą vadinti grifais vien tik dėlto, kad žmonės išgali nusipirkti fotoaparatą, negalima. Neseniai viena banga jau persirito per eFoto (su mintim, kad saulėlydžių ir drugelių fotografuotojai yra amatininkai ir reproduktoriai, o ne fotografai), dabar sau ant kojų sisiojantys ir dvėseliena mintantys grifai literatūrinio kūrinėlio apie fotografus (reproduktorius, sorry) kontekste...
Taip ir norisi nusipirkti antrą fotoaparatą ir eiti drugelių fotografuoti. Gaila, kad nedarbo diena, Vilbra nedirba; bet drugeliai tikrai laksto. Svarbu tik miške nesutikti kito sisiojančio fotografo.22.2 -
tiksliau depresuojancio,nors kaip budistu lama aiskino jog tai vakarieciu bezdelnikumas.....
-
:D trumpai ir aiskiai
-
Puikiai atsakyta. Šaunuolis, "vaistininke". UVAŽAJU :)) -
jei atvirai tai ponas klystate, grifai "šlapinasi", prieš tai buvo galima ir pasitikslinti ...en.wikipedia.org/wiki/Vulture.....Vultures urinate straight down their legs; the uric acid kills bacteria accumulated from walking through carcasses, and also acts as evaporative cooling
-
Erarre humanum est.
Jūsų nuoroda tokio teksto neturi; pasikapsčius giliau, aišku, galima tokį tekstą ir surasti.
Bet matot, aš mokyklą baigiau prieš dvidešimt penkerius metus. Ir tais gūdžiais tarybiniais laikais mus per biologijos pamoką mokė taip - paukščiai turi tik vieną skylę. Ir sisiojimui, ir kakojimui. Jie neturi net šlapimo pūslės. Kakai ir šlapimas (koncentruotas, ne skystas, tas, kas matosi paukščių kakuose kaip balti plėmai) sueina vienon vietoj ir pašalinami tik per vieną skylę, kaip minėjau. Šis procesas nevadinamas nei kakojimu, nei sisiojimu, tiesiog akademiškai - šalinimu. Bet tai buvo tarybiniai laikai. Ideologija, brol, kitokia buvo. Be to, nebuvau pavyzdingas mokinys, gal ką ir pramiegojau. Mažaraštis dar.
Na, gal dabartiniais laikais (juk XXI amžius, esame Europos sąjungoje, NATO) gal grifai sisioja, nežinau. Bet jei sakote, pradedu neabejoti, kad dabartiniai grifai dvi skyles turi. Atleiskit už nemokšiškumą.16.7 -
Norėčiau, įsėdęs į savo dabartinį automobilį, pasisukioti beveik tuščiomis 70-ųjų gatvėmis, kada iš didelio daugiabučio namo gyventojų automobilį teturėjo tik vienas kitas. Kokiu žvilgsniu mane palydėtų žmonės, lyg būčiau "pats-pats..." savo mieste! Ne, ne mieste, ir ne šalyje, galbūt- visame žemyne. Kaip visi aikčiotų dėl manojo automobilio sidabrinės spalvos, aptakių formų, odinio salono, vidaus prietaisų su visokiais, dabar jau įprastais, pribumbasais. Ir būčiau vienintėlis, daugelis su pavydo gaidele galvotų "čia tai bent!".
Bet ne. Turiu puikią transporto priemonę, tačiau... šiame laikmetyje niekuo neišsiskiriančią iš kitų nei spalva, nei formomis, nei interjeru, nei techninėmis charakteristikomis. Net signalizacijos pultelyje yra mygtukas, kad automobilis pyptelėtų, jeigu neįžiūrėčiau jo palikto tarp dešimčių tokių pat sidabru (o tiksliau, lakuota aliuminio pudra) tviskančių gražuolių.
Ir kodėl aš toks kaip daugelis? Ką man dabar daryt? Ko gero, nukentės nagai, jeigu imsiu juos graužti. Arba dėl sielvarto su laiku širdis ims plakti nestabiliai. Hmm... nenaudinga... Sugalvojau! Logiškiausias būdas būtų sukurti laiko mašiną. Turiu tam tikrų idejų šia linkme.
Viskas. Einu į sandėliuką, kur guli seniai benaudoti įrankiai...5.4 -
Dažnai iš draugų išgirstu "buvau nusivežęs fotoaparatą, bet pamatęs, kas ten darosi, jo net neišsitraukiau". Nefotografuoja, nes per kitus fotografus prisibrauti neįmanoma, bet dažniau, nes gėda dėl kolegų (?) elgesio. Pradedantys fotografai paprastai neturi jokio supratimo apie fotografavimo etiką. Na fotografo etika gal nėra kažkokia speciali - pakaktų tiesiog prisiminti elementarų padorumą: "elkis su kitais taip, kaip norėtum kad elgtųsi su tavimi". Bet rodos kiekvienas turintis fotoaparatą pasijaučia 'Man viskas galima, aš fotografuoju!". Kuo didesnis fotoaparatas, tuo labjau 'galima'. Galima čiaukšėti šimtas kadrų, galima mosikuoti fotoaparatu kitiems prieš akis, galima stumdytis, lipti ant scenos, viskas galima... Kartais renginys pavirsta tokių fotografų 'šou'. Grifai? Šakalais pavadinti irgi galima- po gabaliuką renginį doroja be gailesčio lyg tai būtų jų išgyvenimo klausimas. Bet juk ne žvėrys esam?
Laimei, pradedantiesiems pamačius, kad fotošedevrai greitai negimsta, iš tokios perdėtos 'meilės fotografijai' išaugama :)25.5 -
Gerb. Ignai,
"elkis su kitais taip, kaip norėtum kad elgtųsi su tavimi" yra bendražmogiškas priesakas. Siekiamybė. Kartais pasiseka, kartais ne. Eismo taisyklės lyg ir vienodos visiems, bet ryte, važiuodami į darbą, linkę tuo suabejoti. Taip ir su foto instrumentais - tai tiesiog elementaraus mandagumo stoka. Arba subręsime, arba teks taikytis. Tai tiesiog gyvenimas. Aišku, norisi, kad jis būtų nors truputį palankesnis.5.4 -
Šiame esė tikriausiai apeliuojama į vieną masinės (ne)kultūros ir degradacijos apraišką.
Mobiliakų problema uždaruose renginiuose - beveik išspręsta. Kas trukdo save gerbiantiems renginių organizatoriams elgtis analogiškai, numatyti erdves-zonas fotografuojantiems, iš kur nebūtų trukdoma publikai? Daug kur taip ir daroma. Kitas variantas - skiriamas atskiras laikas fotografavimui.
Galima prisiminti Viduramžius ir šv. Tomo Akviniečio mintis apie išviečių bei viešnamių būtinumą mieste - kitaip šikama ir paleistuvaujama bus ant kiekvieno kampo. -
Vat būtent. 100 dalyvių 1000 "fotografų" Sunku nusakyti būseną šitos butinybės. Gaila, bet fotožiurnalistika miršta pasiekus fotografinę epogėją.
Gyvenimo ironija. -
Autorių galime nuraminti kad vėliau bus tik blogiau. Dabartiniai fotoaparatai turi vieną gerą ir vieną blogą savybę. Gera savybė, kad jie tapo tokie paprasti kad jais gali naudotis bet kuri namų šeimininkė. O bloga savybė - jais gali naudotis bet kuri namų šeimininkė...štai ir rezultatas1.4 -
Patiko ese, o vat dar kas labiausiai piktina tai tai jog tiems fotografams dažniausiai ir reikia tik fotografuoti, na turiu omenyje atlikti veiksmą, o po to nuotrauka geriausiu atveju vieną kartą yra pažiūrima kompo ekrane ir užkasama archyve iš kur greičiausiai neikada nebebus ištraukta. Išliekamosios vertės - 0 bet ne, visvien reikia visiems mobilkem per 100 metrų filmuoti sceną ir fotografuoti iškėlus rankas.
-
Aš nepritariu, kad viskas taip liūdnai baigiasi. Nesinori net verkšlent. Kultūros, etikos stoka išliko visais laikais. Dėlto galima nusiminti, bet galima pažvelgti iš kitos pusės.
Man visada imponuoja reportažai ir straipsniai turintys autoriaus nuomonę, taip pat vaizdų kokybę. T.y. vertę. Populiarioji kultūra visada lieka visuomenės dalis, bet dėlto visuomenė nemiršta. Juk pop muzika nenužudo džiazo, tik dėlto, kad yra populiaresnė :)
interfacelift.com/wallpaper_beta/downloads/date/any/ Ant mano kompiuterio darbastalio visada stovi kokybiškas vaizdas ( nuoroda yra pvz iš kur traukiu), ir tai mano pasirinkimas. Galiu reklamuoti, skelbti savo įdėjas, galiu to ir nedaryti. Manyčiau, taip yra ir su pačia mobiliųjų fotografijų era.
Taigi, neveltui propaguojama kokybė ir vertė. O juk šiaip ar taip nieko nėra tokio amžino. Ir man kyla klausimas, kiek laiko turi praeiti, kad dėl dalyko buvusio praeityje galėtumei verkšlenti? :)
-
Žurnalistai visada buvo grifais, tik dabar darosi jiems gaila savo prarastų erdvių. Seniau galėjo mėgautis vieni, neskubant gardžiuotis su pasididžiavimu ....5.4 -
staipsnis.... vienitelis daykas ka galiu istarti: RESPECT!
Kazkada perskaiciau Vyšniausko "figuriniuose skliaustuose" ir nuo tada kas kart eidama is parduotuves su nauju zurnalo numeriu ieskau jo strapsniu (jei toks bus tai bus pirmas strapsnis kuri skaitysiu) :) galiu tik prisipazinti kad isimylejau i jo rasymo stiliu....
