Nuo XIX amžiaus vidurio Šiaurės Vakarai buvo JAV fotografų traukos kryptimi. Į kiekvieną ekspediciją, tyrinėjančią neįžengtas žemes šalia geologų, inžinierių vykti kviečiami būdavo ir fotografai. Kai laukinių vakarų peizažą sukaustė geležinkelis, vedantis link ramiojo vandenyno – aukso ieškotojai, avantiūristai ir  ir fotografai ėmė plūste plūsti į šiandienines Oregono, Vašingtono ir kaimynines valstijas. Fotografai godžiai fiksavo kvapą gniaužiančius peizažus.


Tai buvo seniai. XXI ame amžiuje  minios vis dar plūsta žavėtis Multnomah kriokliu Oregone, o viena iš krašto aukso atmainų šiandien pasaulio sportuojančiuosius dabina “Nike” produktai. Fotografijos fronte taipogi ne štilis. 1975 m. pradėjo veikti “Blue Sky” galerija, laikoma vienu svarbiausiu fotomeno centrų valstijose, nuo 2003 m. Photolucida bienalė sukviečia į Portlandą šimtus fotografų iš JAV, Kanados, Lotynų Amerikos bei kitų kontinentų. Šiame kontekste yra ir lietuviškų akcentų. Šiandien Portlande gyvena du, ir bene dažniausiai Lietuvoje girdimi amerikieičiai - lietuvių fotografai: Edis Jurčys ir Darius Kuzmickas (pokalbis su juo bus paskelbtas vėliau). Pirmojo paroda “Keltas” Kauno fotografijos festivalyje 2006 žiūrovų išrinkta geriausia, o antrojo Kaune sukurtą dokumentinį darbą “Savanoriai. Kamera obskura” dar visai neseniai buvo galima matyti Kaunas Photo festivalio programoje.
Tiek vienas, tiek kitas, atvykdami į svajonių šalį, nemanė tapsią fotografais...

Fotografus kalbino „Kaunas PHOTO“ vadovas Mindaugas Kavaliauskas.
Pokalbį su D.Kuzmicku publikuosime vėliau.

Edis Jurčys

Prieš ketvirtį amžiaus atvykęs į JAV fotografijoje nebuvai naujokas, tačiau ne fotografuoti vykai?

Tiesą pasakius, atvykau į JAV kaip kino operatorius, praėjęs labai gerą VGIK’o mokyklą, ir turėjau aštuonerių metų darbo stažą Ostankino televizijoje, Maskvoje. Televizijoje dirbau su gerais rusų klasikais
dokumentalistais. Tai buvo fantastiški laikai, geriausia patirtis, gal net pasakyčiau, aukso metai. Dar neturėjau oficialaus diplomo, o televizijos kino operatoriai, ypač būnant komandiruotėse, duodavo kino kamerą ir prašydavo, kad filmuočiau. O man to ir tereikėjo: įgūdžių, praktikos, kolegų pasitikėjimo. Ostankine eksponavau savo pirmąsias fotografijas, po to pradėjo mane dar labiau vertinti, gerbti, atseit, menininkai iš Lietuvos yra labai kieti, gabūs. Buvau dar jaunas ir naivus, tad tokie komplimentai buvo ne pro šalį.
Pirmoji pažintis su Amerikos fotografija manęs visai nenustebino, gal todėl, kad fotogalerijose mačiau daugiau komercinių, holivudinių darbų. Visai logiška, nes Los Andželas diktavo ir diktuoja savo braižą, kultūrą. O aš užaugau Klaipėdoje, stebėjau ir studijavau mūsų vyresniosios kartos fotografų darbus, kur daugiausia buvo reportažinė fotografija, kaimo ir miesto žmonės, ir tai įaugo į mano smegeninę.
Komercinės fotografijos nelabai ir norėjau priimti, nes ji buvo „išlaižyta“, sukurta grupės žmonių, stilistų ir modelių, nebuvo gyvybės, – tik aukštos kokybės darbai. JAV galerijose labiausiai pasigedau Josefo Koudelkos darbų, reportažinių, dokumentinių nespalvotų fotografijų, kurios yra tiesiog gyvos ir alsuojančios.
Pasakysiu, kad lig šiolei aš darau savo, esu dokumentalistas, fotografuoju, kas man patinka, amerikietiškos krypties ir kultūros neperėmiau, man ji svetima. Man pačiam mano fotografija yra originalesnė, asmeninė, nesvarbu, kam patinka, kam ne, keistis ir orientuotis į kažką nėra reikalo.

$5 kirpykla  

Kartais juokinga, kai matai lietuvius, kurie po pusės metų darbo JAV grįžta į Lietuvą ir pradeda kalbėti su akcentu. Niekaip negaliu suvokti, kam visa tai, kodėl žmonės, pabuvę kitoje šalyje, užsimano keistis. Mes esame iš prigimties unikali tauta, kiekvienas turime savo, tai ir saugokime, kas yra mūsų.

Kokie buvo pirmieji Edžio Jurčio, kaip fotografo, metai Amerikoje…

Nesvarbu, į kurį kraštą išvažiuoji, bet pirmaisiais metais, manau, visi patiria sunkumų. Vieni mažiau, kiti daugiau. Aišku, pirmas klausimas – kaip su anglų kalba. Pirmąjį pusmetį papildomai pradėjau lankyti kalbos kursus.
Dirbant prie mažų kino projektų, man kalbos užteko, nes ten mąstoma daugiau vizualiai, per objektyvą. Iš pradžių televizijos prodiuseriai į mane žiūrėjo kreivai, kol neperžiūrėdavo nufilmuotos medžiagos. Po geros praktikos Maskvos televizijoje nufilmuoti kokį siužetą nebuvo sunku. Pamažu pradėjau gauti įdomesnių darbelių, o vėliau viena kino kompanija porą kartų per mėnesį samdė mane daryti interviu su kino režisieriais ir aktoriais. Teko iš arčiau susipažinti su Dustinu Hoffmanu, Stevenu Spielbergu, Robinu Williamsu, Jacku Nicholsonu, Denny DeVito, Milosu Formanu ir aibe kitų.
O laisvalaikiu laksčiau su fotokamera ir pradėjau fotografuoti benamius Los Andželo centre, tai buvo mano pirmasis projektas. Būdamas naivuolis nežinojau, kaip nesaugu svetimtaučiui ir dar baltajam su kamera centrinėse miesto gatvėse, kur vyksta narkotikų prekyba, pilna psichiškai nesveikų žmonių ir pavojų. Ne kartą policija mane yra perspėjusi, kad dingčiau iš čia, kol manęs nenurengė ir neatėmė fotokameros. Tiesą pasakius, porą kartų bandė nukabinti kamerą, teko
ir pasipriešinti...
Pirmieji metai nebuvo lengvi. Iš pradžių reikėjo fotografijos užsakymus atlikti už dyką. Kai truputėlį prasimuši, pasidarai gerą darbų rinkinį, žinai, kaip veikia sistema, ir turi gerą ratą draugų, Los Andželo mieste turi galimybę susirasti fantastiškų darbų ir padaryti puikią karjerą.

Kaip ir kodėl (jei tai skamba logiškai) atradai save Portlande?

Po poros metų Los Andžele supratau, kad šis miestas ne man, jis man buvo svetimas, per didelis, nesveikas – oro užterštumas, atstumai ir mašinų grūstys. Man tai buvo kančia, tiesiog laiko švaistymas.
Kita vertus, šis miestas turėjo ir turi privalumą – tai kino industrija.
Užaugome Lietuvoje prie jūros, kur lietus pylė, žiemą su slidėmis aplakstai visas Neringos kopas, o pavasarį vėl gali atgimti su gamta. To man labiausiai trūko Los Andžele. Todėl su šeima nusprendėme persikelti į labiau „laukinį“ Oregoną, kur daugiau įvairesnės gamtos, kalnų, upių, ežerų, tylos, erdvės ir žalio miško. Šiuo atžvilgiu tikrai neapsirikome.
Bėda buvo ta, kad Portlande viską reikėjo pradėti iš naujo. Kino buvo mažai, todėl teko persiorientuoti į fotografiją. Čia ir tapau samdomu fotografu.

Tokios tokeles  

Mes, lietuvių fotografai, apie Tave išgirdome, ko gero, apie 1994 metus, kai bendradarbiavai su žymiąja „Blue Sky“ galerija Portlande, o vėliau ir savo jėgomis populiarinai lietuvių fotografiją. Jau tada buvai žinomas fotografas šioje bendruomenėje? Papasakok apie tą laiką…

Iki 1989 m. buvau pasinėręs į kiną. Tik persikėlęs į Portlandą pradėjau profesionaliai užsiiminėti fotografija. Portlande iškart tapau „Blue Sky“ galerijos nariu. Teko peržiūrėti tūkstančius darbų iš viso pasaulio galerijų (lig šiol tai darau), pamačiau, ką kiti fotografai mato, fotografuoja ir kaip rimtai ieško naujų temų. Man tai buvo gera edukacinė mokykla.  Kartą per savaitę galerijoje vyksta susitikimai ir darbų atrankos parodoms.
Matydamas, kad Portlande yra daug meno galerijų, užsimaniau populiarinti lietuviškąją fotografiją. Su draugu atidarėme „Amber Foto“ galeriją, kvietėme lietuvius eksponuoti savo darbus. Surengėme gerų parodų, bet parduoti darbus buvo labai sunku. Viską darėme patys –pradedant nuo galerijos išlaikymo, interjero tvarkymo iki fotografijų rinkodaros. Ilgainiui tai tapo laiko gaišimu be jokio atlyginimo. Taip jau yra su mažomis galerijomis, išsilaiko porą metų ir yra uždaromos, taip mes ir padarėme.

Arvydas Sabonis buvo antras lietuvis Portlande? Kaip nutiko, kad tapai jo gidu, supažindinusiu su gyvenimu Amerikoje. Ar tai buvo fotografo ir įžymybės bendravimas?

Lietuvių bendruomenė tiek 1990 metais, tiek dabar tėra maža saujelė, gal pora šimtų žmonių. Susitinkame per didesnes šventes. Kai Sabonis atvyko į Portlando „Trail Brazer’s“ komandą, aš papildomai užsiėmiau anglų-rusų, anglų-lietuvių kalbų vertimais. „Trail Brazer’s“ komandos vadybininkai ieškojo lietuvio, kalbančio angliškai, kad galėtų padėti Arvydui susišnekėti su spauda, kuri tuo metu jam nedavė ramybės. O važiavo visi ir iš visų kontinentų.
Užtruko nemažai laiko, kol įgijau Arvydo pasitikėjimą ir mūsų draugystė pasidarė kur kas stipresnė ir atviresnė. Ne kartą po rungtynių važiuodavome į jo namus ir ten prie alaus butelio, užsikąsdamas rusiškais Sabo virtais koldūnais, klausydavausi fantastiškų jo pasakojimų apie krepšinį ir jo patirtus nuotykius. Atrodo, lig šiolei lietuviai dokumentalistai nėra sukūrę filmo, kur atsiskleistų Arvydo humoras. Jis nepakartojamas, tik duok įsibėgėti. Toks vaizdo filmukas sukasi mano galvoje, reikia tik rasti Lietuvoje režisierių ir pirmyn. Visi žinome jo nuopelnus, pergales, datas, vietas, kur gimė ir augo, bet nežinome, ką jis išgyveno visus tuos metus kopdamas į krepšinio Kilimandžaro viršūnę.
Dirbti su Sabu man buvo vienas malonumas, didžiulė dovana. Kai Arvydas į Portlandą atvyko 2011 m. vasarą, susitikti nepavyko, prasilenkėme: aš skridau į Lietuvą, o jis į Portlandą.

Vieno Edžio Jurčio fotografijos kliento esu paklausęs: kaip jo darbas – geras?
Atsakymas buvo „LABAI GERAS!“. Taigi, daug laiko praleidi reklaminei ir komercinei veiklai, iš kurios užsidirbi pragyvenimui. Tave tai „veža“? Ar tai tik darbas?

Būtų įdomu sužinoti, su kuo teko šnekėtis apie mano darbus : )
Jei turi klientą, turi atlikti savo darbą puikiai, padaryti daugiau, nei jis pats tikėjosi . Tuomet užsimegs ryšys ir klientas tavęs nebepaleis. Nes, kaip visur, geras darbas, gera reklama atneša kompanijai pelno. Todėl kad ir koks darbas būtų, įdomus ar ne, turi atlikti jį su meile, sąžine, kad liktum ne tik pats patenkintas, bet ir klientas.
Negali būti klaidų, nes tą pačią dieną klientą prarasi, o fotografų pasirinkimas čia begalinis. Šiuo metu kitų darbų neturiu, todėl fotografija man – vienintelis pragyvenimo šaltinis.
Dar pridursiu, kad laisvo menininko darbas yra labai varginantis, sunkus, ne visuomet turi užsakymų, kartais net dvi–tris savaites gali prasėdėti be darbo, o valgyti reikia, mokesčius mokėti reikia, už dukros mokslus universitete mokėti reikia ir t. t. Vienas pliusas - kai neturi darbo, gali sau leisti daryti, ką nori; ravėk daržą, augink daržoves, kepk duoną, keliauk ir fotografuok savo asmeninius projektus. Visa tai aš ir darau.

---

Kaip nuo Tavo atvykimo pasikeitė fotografijos rinka ?

Atvykau į Portlandą 1991 metais. Miestas buvo dar vos apčiuopiamas, mieguistas, pažinome vienas kitą, mašinų srautas buvo kur kas mažesnis, gerus fotografus galėjai suskaičiuoti ant pirštų. O dabar Portlandas yra kaip magnetas, čia suvažiavę patys geriausi meistrai, architektai, menininkai, muzikantai, atrodo, miestas virpa kaip aukštos
įtampos elektros linija ir nuolat vyksta kažkas įdomaus. Nuo to mūsų, kaip laisvų menininkų, gyvenimas nepalengvėjo, netgi pasikeitė į blogesnę pusę, nes išaugo konkurencija. Gauti darbą nėra taip lengva. Atėjo nauja jaunimo karta, kuri laksto ir užsiima rinkodara kasdien, jie daro užsakymus klientams beveik už dyką, kad tik prasimuštų į rinką. Panašiai dariau ir aš, labai logiška taktika. Skaitmeninė fotografija pasidarė prieinama visiems, net ir patiems klientams, todėl ne tik darbų sumažėjo, bet ir kainos labai krito. Kita vertus, konkurencija yra sveikas dalykas, nes moko rinkodaros meistriškumo ir nuolat turi judėti į priekį. Sėdėti vietoje ir skųstis, kad viskas blogai, nėra nei laiko, nei prasmės.

Kiek skiri laiko komercinei, ir kiek meninei fotografijai?

Kasdien daugiausia laiko skiriu komercinei veiklai, o asmeniniams projektams lieka vos keli jo procentai.
Žodį „komercija“ suprantu plačiai - tai ir mano rinkodaros darbai, darbų rinkinio „zulinimas“, susitikimai su kompanijomis ir panašiai. Žodžiu, kad gaučiau vieną darbelį, turiu daug lakstyti. Laiko galvoti apie asmeninius fotografijos darbus nėra daug, tam lieka tik išeiginės, bet dažnai vežiojuosi su savimi juostinį fotoaparatą , jei ką pamatau įdomaus, visuomet sustoju.

---

Ar kurdamas didžiuosius projektus, tarkime, „Gyvenimas su AIDS“, „Šeimos ilgesys“ ar „Keltas“, remdavaisi stipendijomis menininkams, ar visa tai darei savomis lėšomis? Ar tam „atrėži“ didelius laiko „gabalus“ ir dirbi nuosekliai, ar po truputėlį, pasitaikius progai?

Atsakymas labai paprastas. Stipendijų savo projektams nebuvau gavęs, nes vėl susidūriau su didele konkurencija. Visus projektus dariau iš savo lėšų ir laisvalaikiu. Porą metų dirbdamas prie projekto „Gyvenimas su AIDS“, atrodė, buvau visai pakvaišęs. Dažniausiai fotografuodavau per išeigines, nes šiaip paprastomis dienomis reikėjo ieškoti pelningesnio darbo. Kaip minėjau, dirbau vertėju, taip pat kartą per savaitę naktimis eidavau plauti indų į Rimskio Korsakovskio kavinukę. Buvo įdomi darbo patirtis.
Dirbti prie projekto su benamiais „Šeimos ilgesys“ buvo kur kas sunkiau. Jie nelabai mėgo fotografuotis, o tuo labiau kalbėtis su nepažįstamuoju. Reikėjo dviejų–trijų susitikimų su tuo pačiu benamiu, kad jis imtų kiek pasitikėti. Kartais atnešdavau alaus ar duodavau pinigų cigaretėms. Kito kelio ir nebuvo.

Jauna šeima  

Tavo fotografija yra tradicinė nespalvota, tačiau kartais aštroka siužetine prasme, kas nėra tipiška amerikiečių fotografams, kurių daugelis, spausdami mygtuką, galvoja apie galeriją, kurioje darbas bus rodomas (o gal ne), potencialų pirkėją ir t. t. Kaip rodai savo kūrybą – parodose, spausdini albumuose ar parduodi serijas kaip reportažus į spaudą?

Amerikoje nemažai fotografų fotografuoja aštrias socialines temas. Kaip pavyzdį galiu paminėti Eugene’ą Richardą. Jo temos: benamiai, vėžininkai, narkomanai ir psichiatrinės ligoninės. Tai aukšto lygio fotografijos, persunktos skausmo ir emocijų, žiūrėdamas į jas negali likti nesujaudintas. Bet didžioji dalis Amerikos fotografų ieško visai kitokios fotografijos. Jie žiūri, kas gali būti parduota privatiems asmenims, interjero dizaineriams, meno kolekcionieriams, fotografijų bibliotekoms, kitaip sakant, agentūroms arba knygų leidykloms.
Ir vieni, ir kiti turi tą patį tikslą – parduoti savo darbą. Jei pasisekė parduoti darbą galerijoje ar kokiam žurnalui, nieko blogo čia nematau, gyventi juk reikia. Man pačiam tenka siūlyti savo darbus klientams, galerijoms ir žurnalams, fotografuoju agentūrai, išleidau porą gerų fotografijos albumų.
Bet fotografuodamas asmeninius projektus negalvoju, kad štai šis darbas bus skirtas tam ir tam. Fotografija man kaip meditacija, turiu išgyventi tą momentą, turiu būti susikaupęs. Tai ir yra visa fotografijos religija, grožis, kai stebi gyvenimo akimirką, derindamas ją su kompozicija ir šviesa.

Edis Jurčys. M.Kavaliausko nuotrauka, 2009 m.  

Įsimintiniausia Tavo paroda, publikacija, knyga, apdovanojimas?

Labiausiai įsiminė fotogalerija Siatlo mieste, kur eksponavau savo darbus apie benamius „Šeimos ilgesys“. Pasikviečiau iš miesto penkis benamius, kurie gatvėje stovėjo ir dainavo spiričiuelius. Kai jie ritmiškai plodami uždainavo, po galeriją pasklido tokia šauni ir gyva energija, atrodė, kad parodos atidarymas vyksta ne fotogalerijoje, bet bažnyčioje. Likau su-
jaudintas ir, žinoma, patenkintas, kad pasisekė įžiebti atidarymo liepsnelę.
Dar paminėčiau savo pirmąją fotografijos knygą „Gijos“. Knyga brendo iš lėto ir ilgai. Padedant knygų dizaineriams ir spaustuvei „Sapnų sala“ buvo išgauta labai gera kokybė. Man lig šiolei ši knyga yra labai artima ir brangi.

Kartais atvyksti fotografuoti ir į Lietuvą – Žuvintas, Kryžių kalnas yra tapę Tavo serijų siužetais. Ar turi ateities planų?

Šie projektai – jau praeitis. Pasisekė išleisti labai gražų fotoalbumą apie Žuvintą. Man asmeniškai nebesinori ieškoti naujų projektų Lietuvoje, nes tam reikia daug laiko ir energijos. Nėra lengva per atstumą sukurti kažką naujo ir įdomaus.
Paliksiu šį darbą Lietuvos fotografams. Ateities planų nekuriu, nes tai tik energijos švaistymas. Man svarbu, kas vyksta šiandien ir kas bus rytoj.