Remigijaus Treigio „Septintoji gatvė“
2010.09.26  Straipsniai:  Žurnalas FOTO  Fotografų pristatymai  5 3300
 
R. Treigio paroda „Septintoji gatvė“  
Aistė Kisarauskaitė
Kartais taip būna – galvoji, kad tiesiog maloniai pažiūrėsi neblogai žinomo autoriaus darbus, tuo labiau, kad ypatingų perversmų (nei  koncepcijos, nei atlikimo) autorius neįvykdė, tačiau atėjęs į parodą netikėtai nustembi. Taip atsitiko su Klaipėdos „Baroti“ galerijoje vykstančia R. Treigio paroda „Septintoji gatvė“.
(Paroda jau baigėsi)

Žinoma, visada veikia dideli fotografijos atspaudai, ekspozicija ir dar daugybė dalykų, tačiau retai kada galiu pasakyti – mane tiesiog įtraukė, įsiurbė šie lakštai, primenantys senas grafikos technikas – litografiją, akvatintą. Suprantu, kad nežinantiems tie žodžiai sako mažai, bet priimkite juos kaip kažkokių seniai užmirštų dalykų magišką skambesį, įsivaizduokite tiesiog seną subraižytą cinko plokštelę, atspaudą, kai vietomis pranyksta daiktų ribos ir lieka tik smulkus grūdas, šiuo atveju tai siauros juostos fotografinis grūdas. Ištirpę prietemoje daiktai, tapetai, namai visuomet buvo šio autoriaus  braižo dalis. Nuotraukos, eksponuojamos parodoje, fotografuotos įvairiose pasaulio vietose – Niujorke, Dubline, Saremo saloje, Vokietijoje, Vilniuje, Klaipėdoje. Jas vienija  tam tikra vidinė logika, pasakojimas, tarsi klaidžiotum pradėjus nuo pagrindinio darbo, kuris ir vadinasi „Septintoji gatvė“ (iš tiesų esanti Niujorke), po sapno ar prisiminimų pasaulį, vis sugrįždamas.

– Aš seno kirpimo menininkas, – sako autorius, juokdamasis, – pirma padarau darbus, o tik po to sugalvoju pavadinimą.
Viename interviu esu girdėjusi, kaip R. Treigys pasakoja apie juostos subraižymus savo darbuose.
– Man jie kaip vinilo traškėjimas, tai – mano darbų įgarsinimas, pakartoja tą pačią mintį, kaip videointreviu, menininkas.
– O kaip juos padarote? – klausiu, mintyse jau įsivaizduodama negatyvą, kišamą po durimis.
– Nesakysiu, paslaptis, – vėl juokiasi fotografas. – Tačiau turiu pabrėžti, kad subraižymus reikia valdyti , tai svarbi plastinė priemonė, garsas akims, priešingu atveju jie taps ne maloniais traškesiais, o vizualiniu užteršimu, sunaikins vaizdą.

R. Treigio paroda „Septintoji gatvė“  
Kūrinio rezultatas yra glaudžiai susijęs su pasirinktu techniniu sprendimu, todėl visuomet įdomu, kokią kamerą, objektyvus naudoja fotografas, kam teikia prioritetus?
– Fotografuoju senu juostiniu „Pentax“, aparatas man nėra svarbu, esu dirbęs ir senuku „Kiev“, labai svarbus objektyvas – ar plačiakampis, ar 50 mm, kaip jis perteikia, formuoja erdvę, tai yra kaip piešimo priemonė. Nors mano fotografijos subraižytos, apsimestinai netvarkingos, bet man pradinė vaizdo kokybė, medžiaga turi itin didelę reikšmę. Kadras privalo būti gerai išryškintas, daug dėmesio skiriu procesui, kaip ir pačiai juostai. Labai dažnai naudoju kino juostą.
– Man svarbūs keli dalykai: tapyba, grafika, kinas ir fotografija, – vėl kalba menininkas. Mėgstamiausi menininkai yra ne iš fotografų tarpo – P. Breigelis, Rembrandtas van Rijnas, J. S. labai patinka J. S. Bacho muzika, F. Felinis. Daug tų mėgstamųjų neturiu, šie yra fundamentalūs, nors esu liberalių pažiūrų, todėl priimu ir naujoves, atradimus.
Kalbamės apie miestus, kuriuose gimė kadrai, atrinkti šiai parodai.
– Kartais man ir Vilnius yra tik kaip savotiškas prisiminimas, kaip ir ta Septintoji gatvė, nors ji - konkreti. Parsivežu kokį kadrą iš apsilankymo sostinėje, o net negaliu prisiminti konkrečios vietos, iš kur jis. Tai toks abstraktus, mano prisiminimų Vilnius. Tas pats ir su Niujorku ar Dublinu. Kaip tie mano daiktai tamsoje – tik nuspėjami, ne konkretūs. Įėjus į tamsų kambarį, kur pradžioje nieko nematai, o paskui pradeda priprasti akys ir tada suvoki objektus, spėji iš tam tikrų detalių, nematydamas jų aiškiai.
Klausydama nejučia prisimenu Rembrandto nutapytą šviesą, kuri ištraukia tik kelias reikšmingas detales, visa kita nutylėdama – sūnaus palaidūno numesta šlepetė, tėvo ranka.
„Vienas laikas nusidėvi kaip prisiminimas, kitas – kaip aktualybė, virstanti praeitimi, prisiminimu ir fotografija“, – rašo A. Narušytė knygoje „Nuobodulio estetika Lietuvos fotografijoje“, ant kurios viršelio ir yra R. Treigio fotografija. Sulėtintas laikas, lėtas kasdienybės laikas... Visa tai galima akivaizdžiai patirti stebint menininko atspaudus parodoje. Tačiau juose ir mažųjų olandų tapybos laikas, sustabdytas, mus pasiekiantis pro šimtmečius, bei Felinio prisiminimų laikas, keistas, išsikraipęs. Šio „seno kirpimo menininko“, kaip pats save pavadino, darbuose labai organiškai jungiasi šiuolaikinio meno problemos ir klasikos magija. Magija, kuri dar ir kaip veikia.
Žurnalas "Foto"

R.Treigys. „Venecija“. Sidabro bromidinis atspaudas  
R.Treigys. „Peizažas 2“. Sidabro bromidinis atspaudas  
R.Treigys. „Interjeras 3“. Sidabro bromidinis atspaudas  
R.Treigys. „Interjeras 5“. Sidabro bromidinis atspaudas  

Komentarai
Turinys
  • rimvydas
    rimvydas 
      2010.09.27, 11:48, vertino: Gerai, , rašė:
    ... sutinku, ilgam įtraukia  ...
  • Badas
    Badas 
      2010.09.27, 12:28, rašė:
    "subraižymus reikia valdyti , tai svarbi plastinė priemonė, garsas akims, priešingu atveju jie taps ne maloniais traškesiais, o vizualiniu užteršimu"
    Labai teisingi zodziai. Dar prisiminsiu juos vienam kitam naturalistui - juostiniu siuksliu megejui :)
  • marijus bružila
    marijus bružila 
      2010.09.27, 17:41, rašė:
    pritariu visu 100procentų
  • rpf
    rpf 
      2010.09.27, 21:02, vertino: Gerai, , rašė:
    Labai puiku, tačiau nepaminėti autoriaus vardo yra mažų mažiausiai netaktiška, nekalbant apie stilistinę klaidą.
  • gedasst
    gedasst 
      2010.10.03, 09:04, rašė:
    Gera pastaba. Jau ne pirmas kartas
      www.fotobites.lt nuolaida fotoknygoms, albumams, fotožurnalams galioja iki gegužės 1 dienos.

Jūsų komentaras

Rašyti komentarus gali TIK užsiregistravę eFoto.lt dalyviai. Užsiregistruoti