Iš tiesų pažintis su
Tomu Vyšniausku prasidėjo nuo meilės alchemijos. Nesupraskite manęs neteisingai, tai nebuvo meilė iš pirmo žvilgsnio jo darbams ar jam pačiam. Priešingai, mane įspėjo Tomo pažįstami, kad jis nelengvo charakterio, išdidus. Tiesiog pasisekė paskambinti Tomui tą dieną, kai jis ruošėsi fotografuoti vieną projektą, kurio darbinis pavadinimas „Aistros alchemija". „Bus daug seksualumo, geismo - tikra jausmų laboratorija." Pakvietė atvykti mane vieną. „Norime susiaurinti stebėtojų ratą", - entuziastingai telefonu pasakojo Tomas.
Mariaus Matulevičiaus straipsnis. Žurnalas FOTO. Fotosesija vyko vienos Vilniaus farmacijos bendrovės fojė, kurioje rangėsi cinkuoti ventiliacijos vamzdžiai. Visa laboratorinė aplinka buvo sukonstruota visiškai tuščioje vietoje. Geras keturias valandas buvo tampomi stori kabeliai, derinamos šviesos ir dūmų mašinos, renkamos laboratorinės lentynos, į jas statomos kolbos, grimuojamas modelis, budėjo spec. efektų meistras. Suskaičiavau, kad fotosesijos užkulisiuose zujo keturiolika žmonių. „Tiek darbo, ir viskas dėl vieno kadro", - šyptelėjo Tomo partneris Vytas. Vieno vienintelio kadro fotografavimas užtruko septynias-aštuonias valandas.
Tomas Vyšniauskas. Ado Vasiliausko nuotr. 2007
Fotografas-psichiatras
Jau kitą dieną šnekučiavomės su Tomu graikų kavinėje.
„Keistas dalykas ta reklamos fotografija. Kad ir šis kūrybinis užsakymas - aistros alchemijos projektas, kurio fotografavimo pradžią matei. Kaip padaryti, kad 14 galvų suvoktų seksualumą taip pat ir visi pamatytų mintyse tą patį vaizdą nuo to momento, kai jis kyla kūrėjo vaizduotėje, yra nufotografuojamas. Reklamos fotografija - didelis kompromisų menas, veikiantis sugedusio, tačiau labai kūrybingų žmonių pokalbio telefonu principu. Kai pradėjome darbą su reklama, buvo sunku suvaldyti visas idėjas, nukreipti jas tinkama linkme. Manyčiau, kad teisingai dirbant visi komandos smegenys bei raumenys visų pirma įtempiami tam, kad sutelktum kitų dėmesį į vieną pačią konkrečiausą mintį. Tinkamiausia to iliustracija yra kasdienė patirtis - penki aukštąjį išsilavinimą turintys žmonės ne per seniausiai studijoje apytiksliai apie dvi valandas diskutavo dėl to, kaip vyriškis turėtų paduoti merginai šokolado plytelę.
Fotografas reklamoje visų pirma yra psichologas, kritiniais momentais net psichiatras, taip pat vadybininkas, derybininkas, apšvietėjas, krovikas, net ekspeditorius ir tik galiausiai tas žmogus, kuris nuspaudžia mygtuką. Nors kartais nuo pat pirmos akimirkos žinai ar įsivaizduoji, koks turėtų būti „tas" kadras, turi įtempęs visas jėgas ir pasitelkes visus sugebėjimus apginti savo matymą, savo požiūrį. O dirbant prie tokių slidžių temų kaip anksčiau minėtas seksualumas, meilė, grožis - dalykų dėl kurių ginčijamasi, reikia visus dalyvaujančius fotosesijoje įkvėpti - ne tik artimiausi kolegos, bet ir stilistas, modelis, grimuotoja, asistentas turi tikėti tuo, ką daro, o juo labiau pats užsakovas. Žinoma, visur pasitaiko klaidų ir nesusišnekėjimo. Aišku, daug to, kas padaroma fotografinėmis priemonėmis, yra labai koreguojama postprodukcijoje. Aš visuomet maniau, kad viskame, ką darai, turi likti vietos klaidai - neklysdamas tu tiesiog atrajoji savo ankstesnę patirtį, nejudi pirmyn. Tikiu, kad reklamos fotografija, kuri kuriama taip, kaip liepta ar nurodyta, kur nelieka tikrumo, yra užkoduota nesėkmė.
Pradėjau nuo Vilniaus baroko
Septyniolikos metų, dar būdamas jaunas ir net labai kaprizingas, pradėjau dirbti žurnale „Naujasis Židinys" techniniu redaktoriumi ir kurti stilių „Aidų" leidyklos knygoms. Nežinau, ar gali būti geresnis lopšys jaunam fotografui, nei akademinės-filosofinės literatūros leidykla. Skaitydavau tai, ką apipavidalindavau, nemažai to, kas dar būdavo neišleista. Visuomet žavėjausi tuo, ką rašė filosofas Platonas, kurio veikalų rinkinį išleido „Aidai". Beje, neseniai skaičiau, kad mokslininkai suabejojo, ar buvo didysis visatos sprogimas, kad visatos plėtra buvo ir tebėra fraktalinė - atsikartojančio motyvo. O štai Platonas jau daugiau nei prieš kelis tūkstančius metų sakė, kad kai kurie dalykai radosi iš tobulų vaizdinių ir atsikartoja. Taigi maketavau, kūriau dizainą, skaičiau, o laisvalaikiu fotografuodavau. Leidykloje tekdavo ilgai aiškinti bendradarbiaujantiems fotografams, kaip tiksliau realizuoti vieną ar kitą idėją. Tuo metu prasidėjo mūsų bendravimas su Gintautu Trimaku, su kuriuo daug diskutuodavome. Tie ginčai ir diskusijos man buvo pats geriausias akademinis išsilavinimas, kurį kada nors esu gavęs. Vienas didesnių pirmųjų autorinių projektų buvo fotografijos knygai „Vadovas po Vilniaus Arkikatedros šv. Kazimiero koplyčią". Nuo to laiko Vilniaus barokas tebėra mano įkvėpimo ir idėjų šaltinis. Fotografuodamas Vilnių, tobulinau kompozicijos pagrindus. Pasiilgstu tų akimirkų, kai žengiau pirmuosius fotografo žingsnius ir jaučiausiu esąs laisvas žmogus - nederinantis nieko su krūva žmonių. Turėdamas laisvo laiko galėjau stebėti ir išlaukti, kada sienų lipdiniai ar skulptūros nušvinta vis kitokiu grožiu. Besikeičianti šviesa kardinaliai keisdavo kai kurių skulptūrų vaizdą ir net prasmę. Tik vienam debesėliui atidengus saulę švelni religinė tema įgaudavo dramatišką prasmę. Besimokydamas Vilniaus dailės akademijoje, eidamas iš darbo į paskaitas užsukdavau nutraukti kokio vieno kito kadro - taip gimė maža, bet miela knyga.
Miestus kuria didesnės jėgos
Miestas ir jo fotografija yra daugialypis dalykas, viena iš didžiausių mano fotografinių aistrų. Mieste, ieškodami vietos fotografijai, mes renkamės taškus, kurie vienaip ar kitaip kalbėtų apie visą miestą. Dažnai architektūros paminklas, centrinė aikštė ar varpinė yra miesto vizitinės kortelės, atpažįstamiausi taškai, kuriuos nufotografavę ar dar blogiau - prie jų nusifotografavę mes konstatuojame savo buvimo ten faktą. Tai pats lengviausias ir garantuotas būdas, suvokiamas žiūrovų, kuriems bus rodoma fotografija. Kalbant fotografinės išraiškos terminais - tai miesto veidas portrete, užtvirtintas unikaliu prisilietimo antspaudu, vardu ir pavarde. Tai atvirukas, kuriame ir siuntėjo, ir gavėjo adresas vienodas. Visi miestai vienodi. Vienodi bendrais bruožais. Stebėdamas ir fotografuodamas miestus, jauti nepaliaujamą amžinybės dvelksmą. Tu, fotografas, esi tarsi pėdsėkys šuo, bėgantis užuodžiamu taku.
Kodėl man žmogus nėra pats svarbiausias objektas mieste, nors jis ir kūrė ar prisidėjo prie miesto peizažo? Manau, kad žmonės - laikinos būtybės yra tik perbėgėliai, keliauninkai, kertantys laiko ir erdvės linijas. Jie, pasak Platono, tėra šešėliai, kažko laikino projekcijos. Žmonės mieste yra gležni ir negražūs. Kiek beviliotų savo išvaizda, niekuomet nepamirštu, kad jie ne tik yra, bet ir vadinami praeiviais. Prisiminkime Jano Bulhako darbus, kaip jis fotografuodavo Vilnių: pirmiausiai išvysdavo šviesą, po to atrasdavo jai formą ir tik tuomet rūpindavosi detalėmis. Žmonės jo fotografijose? Man prieš akis stovi Aušros Vartų vaizdas, kuriame po visų kitų objektų, besimaudančių kontrastuose, tonuose, šešėliuose, giliausioj vietoj yra praeinanti, išbliurusi moteris, jos siluetas. Matydamas jo miesto fotografijos linijas suvoki, kad jas kuria daug didesnės jėgos nei vieno žmogaus gebėjimas palikti savo žymę. Mane taip pat apima keistas jausmas, kai atsiremiu į kelių tūkstančių metų koloną kur nors Sicilijoje - greitas laiko srautas, kuris taip jaučiamas stovint kur nors vidurdienį Vilniuje, beveik visiškai aprimsta, nuslopsta ir tuomet turi laiko pamąstyti. Fotografija, plokščia ir dvimatė, išties yra ir laiko menas - ypač trumpais išlaikymais fiksuojanti amžiną vyksmą ir pati gelsvėjanti ir pranykstanti nebūtin su laiku.
roma via dei fori imperiali paltino
Miesto fotografija man neatsiejama nuo kelionės. Neseniai keliavau po Graikiją - juostos dar neryškintos, niveliuojasi, kaip mėgsta sakyti Gintautas Trimakas. Taip, juostos... Turėdamas ne vieną profesionalų skaitmeninį „Nikoną", visuomet keliauju su juostiniu „Nikon FM2t, 35 mm" objektyvu, nespalvotomis juostomis. Klausi, kur man geriausia fotografuoti ir būti? Žinoma, Italijoje, gal dar Niujorke, ir Rytuose. Apšnerkštose metro pločio gatvėse Bangkoko kanalų pašonėje, Neapolio šiukšlėse ir motorolerių kvape. Ten važiuočiau ir važiuočiau. Esu išmaišęs ne vieną Italijos regioną, ypač pietuose. Architektūra ir gamta ten - neišsemiama atgaiva akiai, o žmonės gyvena labai teisingą gyvenimą - neskuba, daug juokiasi, geria gerą vyną. Italų ir Rytų virtuvės užkabino mano slaptą aistrą - esu gurmanas. Turėtų matytis iš šio ovalaus veido fotografijoje. Pats labai mėgstu gaminti egzotiškus patiekalus, Tailando virtuvė man šiuo metu yra didžiausias ir maloniausiais kulinarinio tyrimo objektas. Tokius, kaip aš, vadina Foodies - mėgstame eksperimentuoti virtuvėje, stebint ir dalyvaujant žiūrovų bei ragautojų būriui. Beje, dar apie italus. Buvau viename brangiausių italų virtuvės Niujorko restoranų, kur staliuką reikia rezervuoti prieš kelis mėnesius. Tačiau jų nuostabiai patiekti patiekalai nė iš tolo neprilygo vieno pagyvenusio signore paruoštam maistui, patiektam paprastoje lėkštėje ant plastikinio nutrinto stalo apšiurusioje Sardinijos kaimo kavinėje.
Frankfurtas prie Maino
Frankfurtas prie Maino – kadras iš projekto 1/15, arba Europos Chronotopijos. Audiovizualinė instaliacija, bakalaurinis darbas
Frankfurtas prie Maino. This City loves you
Italija
„Muiline" fotografuoti brangakmeniai
2001 metais gavau pirmąjį solidų reklamos projektą - tai buvo žinomo lietuvių juvelyro Aleksandro Šepkaus užsakymas. Reikėjo kelių šimtų juvelyrikos dirbinių fotografijų vienam katalogui. Specialiai mane dviem savaitėm nuskraidino į Niujorką. Mane paliko vieną mažyčiame bute trims dienos ir įpareigojo gerai nufotografuoti kelis šimtus dirbinių. Teturėjo „Nikon CoolPix" „muilinę", specialų įtaisą juvelyrikai fotografuoti, kuris, pasirodo, nevisiškai tinka tam, kas sumanyta. Prasiplūkiau savaitę, pusę man skirto laiko tam, kad suvokčiau, jog viską teks pasidaryti savo rankomis - nepavykdavo nustatyti baltos spalvos balanso, blykstės spalvindavosi visiškai nenuspėjamom spalvom. Laiko liko mažai, teko suktis kitaip. Iš Dangės Širvytės pasiskolinau halogenines „Lowel" lempas. Iš organinio stiklo dariausi specialius vamzdžius, padėkliukus ir palapines, į kuriuos dėdavau brangenybes. Lauke tvoskė 38 laipsnių karštis. Karšti halogenai dar labiau kaitino orą. Mini studija buvo ne daugiau kaip 10 kv. m. Taip likusią savaitę plūkiausiu su opalų, safyrų žiedais, briliantų apyrankėmis ir kitomis grožybėmis - tikrai nebuvo šalta. Tiesa, Aleksandas Šepkus fotografijomis liko patenkintas, gavau neblogą honorarą ir iš karto jį investavau į aparatą, kurio tuomet labai norėjau, - „Nikon F80s".
Vytautas Razma ir Tomas Vyšniauskas
Grįžęs į Vilnių, su savo bičiuliu Vytautu pradėjau svajoti apie savo studiją. Daugiau ne kaip apie vietą, kurioje fotografuojama kasdien, o kaip apie erdvę, tinkamą kalbėtis apie fotografiją. Tiesa, pradžioje tą erdvę atstojo turbūt fotografiškiausia Vilniaus kavinė „Bar Italia". Ten duodavo puikų espresso, lauke stovėjo kėdės nuo pat ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens. Kiekvieną vakarą septintą valandą čia vykdavo kavos gėrimo ritualas ir fotografuojančių draugų susitikimai. Kalbėdavome, planuodavome ir praktiškai ten susitikę leisdavomės į įvairias fotografines keliones. Su Vytu mąstydavome, ką galėtume sukurti, jei turėtume profesionalią studiją, šviesas, specialistų pagalbą. Apie pinigus ir komerciją net negalvojome. Didžiausias to meto iššūkis mums buvo - su kiekvienu projektu pranokti jau anksčiau sukurtus darbus. Ir iki šiol beveik po visų projektų mes pasikalbame - ką galėjome padaryti kitaip, geriau, kokybiškiau. Taip mokydavomės pačiu sunkiausiu, mazochistiškai maloniu būdu - iš savo klaidų.
Apie madą, šviesą ir virtuvę
Viena pirmųjų mados fotosesijų – Agnės Kuz- mickaitės kolekcija, pelniusi 8 vietą BBC „Fashion Photographer of the Year“ konkur
Vėliau po truputį savo butuką senamiestyje pertvarkėme į studijėlę. Lig šiol didžioji dalis reklamos ar mados fotografijų buvo sukurta šioje 24 kvadratinių metrų patalpoje. Tokie dideli projektai, kaip SEB „Laisvalaikis", „Čili superherojai", LNK „Žvaigždžių duetai" ar „Kelias į žvaigždes" kažkokiu būdu čia išsiteko. Kažkada klientas iš užsienio pajuokavo: „Warm and cozy „french style" studio with absolutely gorgeous view." Iš balkono matome dvylika bažnyčių ir visus naujuosius dangoraižius, darkančius Vilnių. Jau kelerius metus fotografuojame lietuviškiems žurnalams, reklamos agentūroms, tiesiogiai klientams. Neslėpsiu - didžiąją dalį pinigų „sukišome" į šviesas. Kai kurie mūsų pažįstami mus laikė išprotėjusiais - šimtus tūkstančių išleidome įrangai, užuot įsigiję sau jaukius butus ar prabangius automobilius. Gerovę iškeitėme į įrangą, su kuria galėjome sukurti vis geresnes fotografijas. Į išsilavinimą, susijusį su fotografija. Kokteilis iki šiol sprogdina - turime galvas, noro, įrankių, teorinių, praktinių žinių ir pakankamai randų. O jei apie šviesą - dabar iš bėdos galėtume apšviesti ir visą Arkikatedrą (kažkada svajojau pasitaisyti šviesos kryptį, skilndančią pro koplyčios langą), kurią ir kurioje būtų galima fotografuoti kaip dieną. Kol kas mes esame vieninteliai Lietuvoje ir bene antri Pabaltijyje, dirbantys su pasaulinio lygio įranga, kurią naudoja didžiausios ir prabangiausios fotostudijos Niujorke, Milane, Paryžiuje. Jaučiame malonumą dirbdami su ta šviesa - ji mums yra kaip kaltas skulptoriui arba teptukas tapytojui.
Gandžumiano džinsų fotosesija žurnalui „Express Mada“, 2008.
SEB "Laisvalaikio" fotosesija, 2007. Vytauto Razmos nuotr.
Aušros Norkutės kolekcija „Tabletės“ Alytuje, 2008.
Beje, kol kas nesame patys ieškoję klientų. Visi mus susiranda patys. Bendradarbiavome su žurnalu „Ieva", dabar nemažai ir labai maloniai kuriame su „Express Mada", jiems daugiausiai fotografuojame madą. Taip pat dirbame su reklamos agentūromis, kurioms kuriame įvairiausius projektus. Kol kas netapome fabriku kaip „Ciklopas" - mes orientuojamės į asmeninį darbą su klientais, į diskusiją ir bendradarbiavimą, o ne gamybą ir atlikimą. Nesu asmeniškai pažįstamas su Tomu Kaunecku iš „Ciklopo", tačiau girdėjau sakant, kad jis mus laiko savo konkurentais. Nemėgstu gandų, ir šiaip apkalbų esu girdėjęs ir tebegirdžiu pakankamai daug. Tiesą sakant, man visiškai neįdomu. Nemanau, kad esame konkurentai ar varžovai - skiriamės tiek dydžiu, tiek stiliumi, tiek išsilavinimu. Tomo (Kaunecko) savitas ir atpažįstamas braižas, kai kurie jo darbai ypač stiprūs. Pavyzdžiui, „City" drabužių parduotuvių tinklo reklamos fotografija yra absoliučiai europinio lygio, gerokai pranoksta lietuviškus standartus. Džiaugiuosi, kad čia, aplink mane, gimsta ir gyvena tokie projektai - tai įkvepia ir stumia pirmyn.
Dar aš labai nemėgstų nuogo kūno fotografijos, nors esu ir tai išbandęs. Kodėl nesiimu aktų? Aktų fotografijos tema, mano manymu, jau išsemta. Moters patrauklumas, erotiškumas slypi ne jos plikame nuogume, o būsenoje, emocijoje. Seksualumas gimsta viduje, o ne išorėje. Man be galo svarbu, kad fotografuojamas modelis būtų asmenybė, ta vinis, ant kurios laikosi viskas, kas kadre, o ne pakaba rūbui ar beveidė, dar baisiau - beformė masė. Man gaila, kad lietuviška mados ir apskritai žmogaus ir jo įvaizdžio fotografija yra įstrigusi, neturime labai stiprios mokyklos, o pasaulinio lygio modelių irgi nedaug. Iš tikro taip yra ir dėl to, kad pati lietuviška mada dar tik skleidžiasi, vien pavienių dizainerių kolekcijos yra pilnos ir stiprios, nėra tokių, kurie diktuoja stilių platesniam dizainerių, stilistų, fotografų būriui. Skonio nesimokoma - jis lavinamas pavyzdžiais ir ragaujant. Paklaustas teigiu, kad mados fotografijos Lietuvoje nėra - dažniausiai tai, ką kiti vadina jos gražiu vardu, tėra fotografinės interpretacijos parduotuvių ir vėliau išparduotuvių kolekcijų tema. Man mados fotografija kol kas yra įdomi laisva tema.
Fotografas romantikas ar juodadarbis?
Ne vienam atrodo, kad fotografo darbas labai romantiškas - tobulo grožio moterys, brangi įranga, kelionės. Tai, kad turi tampyti storus kabelius, užsiimti kasdiene vadyba, bendrauti ir nuolatos ginčytis su reklamos užsakovais - dažnai žmogui, atėjusiam iš šalies, atrodo keista. Ir tos tobulo grožio moterys, 100% pikselio dydžio, ekrane tikrai neatrodo taip tobulai. Akademiją ar kolegiją baigęs studentas tikisi lengvos kūrybinės atmosferos, patogaus ir malonaus gyvenimo. Reklaminė fotografija yra mėsmalė, kuri mala be darbo valandų apribojimų, iškreipčiausiais ir įdomiausiais būdais besisukdama. Tik nuo kūrybiškumo, išsilavinimo, vaizduotės ir kaulų stiprumo priklauso tai, ar joje išliekama. Jaunas žmogus dažnai nepasirengęs dirbti ir juodus, neįdomius darbus. Jis ateina turėdamas didelių ambicijų, bet neįgijęs net fotografijos ar komunikacijos pagrindų. Gaila, kad daugelis baigusių akademinius ar profesinius mokslus neprisimena, kad žodžio „fotografija" pirmoji reikšmė yra „rašymas su šviesa". Tie, kurie ateina pas mus ir dirba su mumis, išmoksta šiek tiek tavo minėtos šviesos alchemijos. Aš asmeniškai džiaugiuosi, jog galiu ištrūkti iš tos mėsmalės su nespalvota juostele ir vienu vieninteliu objektyvu. Tai stiprina - niekuomet nefotografuoji to, ko nepasieki, ar to, kas netelpa. Visuomet žinai, jog tik nuo tavęs priklauso, ką matai. Kaip ir visuomet, užsimerki tuomet, kai įvyksta tai, dėl ko verta buvo nuspausti mygtuką. Kuomet reginys, matytas akimirką prieš paspaudžiant užraktą, tampa tikru pėdsaku fotografijoje. Nesvarbu, ar dar šlapioje juostoje, ar ekrane, ar ant stendo ties greitkeliu. Malonu žinoti, kad matai, jauti, užuodi ir girdi.
Pokalbio pabaigoje Tomo paklausiau, ar žino, kad apie jį sklando gandai, jog yra išdidus ir arogantiškas.- Bet gi mes iš tiesų linksmai ir gerai bendraujame, - juokiasi Tomas. - Nežinau, gal arogancija kyla iš anksčiau minėtų gandų. Buvo pašnekovų, kurie girdėjo ir matė tik tai, ką norėjo. Kita vertus, daug ką sakau tiesiai ir į akis, o tai stimuliuoja daugelio nepilnavertiškumo kompleksus. Iš tiesų daug kam neturiu laiko, ypač - gero, šilto ir mielo žmogaus įvaizdžio formavimui, man tai visiškai nesvarbu.
Fotosesija išvykoje. Donato Gurklio nuotr.
Beje, kol buvo rašomas tekstas, „Creep" komanda išsiplėtė nuo 3 iki 6 žmonių.
Įdomiausi reklamos projektai
Alexsepkus.com
SEB VB Laisvalaikis I, II
Vertybių sauga "Pinokiai"
Omnitel Lojaliems
Sirenos 2006
Givenchy / IEVA
So Fake / Tailandas
"As, tik ji" / ExpressMada
"Kiklopės" / ExpressMada
Įdomiausi asmeniniai projektai
Kaunas xx.03.11
www.pinhole.lt
"Šviesiaspaudė" / instaliacija @ maironio spaustuvė
"1/15 arba Europos chronotopijos"
"Subjectum?"
Kiti:
tomas.creep.lt