Ale kaip norisi parodyti savo išprusimą ir reikšmingumą......O juk tai nuotraukos,kurios turi autorius, ką jie norėjo parodyti? Juk ne vien dėl individualios nuomonės ir kritikos čia deda nuotraukas. Kai pataria - gerai, bet skambios frazės....Kam?
Žurnalo FOTO komanda komentuoja
Šį kartą komentuojame žiemos temos fotografijas. Nors ir trumpa, tačiau smagi žiema leido pasivaržyti keliems šimtams entuziastų žiemos fotografijos konkurse, kurį surengė portalas efoto.lt. Išsirinkome keturis autorius dar nepasibaigus konkursui.
Straipsnis rašytas prieš metus, bet patarimai nei kiek nepaseno ;)
Jūratė Kurauskienė (Melancholija) „Pašvaistė“
Pašvaistes bandau fotografuoti jau ketvirti metai... Pirmųjų bandymų geriau niekad ir nematyti... :) Visą laiką eksperimentavau su išlaikymu, diafragma ir ISO. Kiek teko vėliau domėtis, profesionalai taip pat fotografuoja jas su maksimaliai atverta diafragma. ISO kaitalioju atsižvelgdama į pašvaisčių intensyvumą. Išlaikymas – daugiausia 30 sekundžių! Ilgesnis išlaikymas paliks tik žalią masę danguje... arba tiesiog dangus taps žalias. Nes pašvaistės yra judančios, banguojančios, mirguliuojančios, jos keičiasi iš pirmo žvilgsnio lėtai, o kartu ir nesuvokiamai greitai. Viskas priklauso nuo saulės. Beje, kaip tik visa spauda mirga, kad dabar prasidėjo Saulės intensyvumo pikas, kuris kartojasi kas 8 metai. Tad iki pranašaujamos pasaulio pabaigos, manau, spėsiu pasigrožėti šiuo nerealiu, bauginančiu, nesuvokiamu grožiu :)
Fotografavimo parametrai: F3.5, išlaikymas – 10 s, ISO 1600 (fotografuota esant mėnuliui). Aparatas Nikon 40Dx.
Vilius Naujikas. Šiam kadre, mano akiai, galėtų nebūti fiordo ar ežero pakrantės miestelio šviesų – tiesiog negailestingi snieguoti šiaurės kalnai, žvaigždėtas dangus ir kinetinis optinis menas-teatras danguje. Visatos ir amžinybės akimirka. Dievų valanda. Ir jokio civilizacijos pėdsako!
Nuretušuok jį, Jūrate. Padovanok jiems Hirošimą!
Juk čia tiktai ramus žvejų kaimelis...
Ir dar. Fotoredaktoriuje išbandyčiau dešimtis spalvinių variantų: pašiltinti, pamėlinti kalnus, dangaus atspalvius, ištraukti turtingesnę „vėduoklės“ spalvinę gamą. Ir visai nebrangiai pametėsiu dar tokią idėją: vienoj geroj „plaginoj“ yra simpatiškas instrumentas, kaip padaryti labai tikrovišką vandeninį atspindį net su visokiom bangelėm, – ir Jūs į „žalią“ fotografiją, ką tik ištrauktą iš fotoaparato, nė žiūrėti nebenorėsit.
O žvaigždėtas dangus – gerai. Tai jau beveik astronomija. O astronomija – mano dešimtos klasės trumpa ir audringa meilė (padariau teleskopą). Fotografija atėjo vėliau.
Buvo ir užpoliarės Norgė. Lufuteno salos! Bet vasarą. Baltosios naktys... Ak!
Tomas Pabedinskas. Įspūdingų peizažų fotografija – kūrybiniu požiūriu rizikingas žanras. Viena vertus, gražūs gamtovaizdžiai ir nuotraukoje dažniausiai atrodo malonūs akiai, jei tik juos užfiksavęs fotografas nepadaro šiurkščių techninių ar elementarių estetinių klaidų. Kita vertus, fotografuojant vaizdus, kurie jau patys savaime yra gražūs, autoriui gali būti sunku pridėti ką nors „nuo savęs“ – atskleisti individualų matymą, originaliai panaudoti specifines fotografijos išraiškos priemones. O juk užsiimant kūrybine fotografija kaip tik ir svarbu ne kas, o kaip užfiksuota kadre.
Tą patį galima pasakyti ir apie šią fotografiją. Pirmiausia žvilgsnis užkliūva už egzotiško Norvegijos peizažo. Tačiau tuoj pat kyla klausimas, kiek išraiškinga ir originali yra pati fotografija. Jos autorė teisingai išbalansavo žemės ir dangaus santykį, „nuleisdama“ horizontą ir pabrėždama pašvaistės didingumą, neblogai susitvarkė su ekspozicija gana sudėtingomis apšvietimo sąlygomis. Pašvaistės mastelį dar labiau išryškina mažyčiai miesto žiburiai. Tačiau visa tai – tartum fotografijos pradžiamokslis, kurį perpratusi autorė, ko gero, ir pati norės ieškoti savitesnio požiūrio ir originalesnių motyvų. Vienintelis netradicinis peizažo žanrui sprendimas – vertikalaus kadro pasirinkimas.
Norėdami įsitikinti, kad šiuo atveju nuotraukos įdomumą labiau lemia ne fotografo darbas, o pats gamtovaizdis, įsivaizduokime, kad vietoj mums neįprastos Šiaurės pašvaistės lygiai tokios pačios kompozicijos fotografijoje užfiksuotas visiems gerai pažįstamas saulėlydis lietuviškame pajūryje. Ar nuotrauka atrodytų vis tokia pat išraiškinga?
Marius Tichanavičius (mariukas) „Suktukas. Suktukas“
Fotografuota per vieną žiemos renginį, skirtą snieglenčių entuziastams, Vilniuje. Buvo gana sunku prieiti arčiau, nes užtvertos tvoros.
Fotografuota su Canon 550D + 50 mm 1.8 „fiksas“.
Vilius Naujikas. Jauniausio aptariamo autoriaus darbas atitinkamai jaunatviškiausias. Apskritai jis, regis, mėgsta fotografuoti sportą. Suprantu, kad sniego purslai prieš šviesą, kai kitkas skendi tamsoje – užduotis ne iš lengvųjų. Mėgstamas „Canon 550“ gal net neturi šviesių–tamsių zonų gelbėjimo instrumento, o vėliau su programomis vargu ką bepadarysi.
Bet, viešint autoriaus puslapyje, matyti, kad ir kitur nėra deramos pagarbos histogramai ar spalvų analizės instrumentui. Na ką gi, tai ateina su laiku.
Užtat kaip gerai „skamba“ susiraukšlėjusi klešnė! Ir šiaip momentas geras, dinamiškas, net „gulasi“ į įstrižainę (gal su „flipp“ komanda atversta). O kad dešinė koja gerokai trumpesnė, tai gal net geriau – efektingesnis rakursas ir perspektyvos efektas.
Tad neimsiu kabinėtis, kokia čia sporto šaka, kas per inventorius (ar sena gelda?). O tai jaunimas pasakys: pavydi senas krienas, – ir bus teisūs.
O mes gūdžią sovietmečio naktį maudavom į Karpatus. Ir rūkdavo baltas sniegas iš po metalu kaustytų slidžių...
(Kai laisvės mažai, galima ją imituoti. – V. N.)
Tomas Pabedinskas. Fotografijoje dėmesį patraukia kai kurie pavykę formalūs sprendimai. Kompozicijoje dominuojančios snieglentės, slidininko rankų ir visos figūros įstrižainės suteikia nuotraukai dinamiškumo, kontražūrinė šviesa gražiai išryškina snieglentininko figūros kontūrus tamsiame fone ir sniego „purslus“.
Kita vertus, dėl per didelio kontrasto nuotraukoje sniegas ir sportininko figūra praranda tūriškumą, o viršutinė slidininko kūno dalis nepakankamai išsiskiria iš visiškai tamsaus fono. Abejonių kelia ir kvadratinio formato pasirinkimas – jis slopina judesio, dinamikos įspūdį. Galbūt to išvengti būtų padėjęs šiek tiek „pasviręs“ kadras.
Turinio požiūriu fotografija atrodo šiek tiek per daug abstrakti, jai trūksta pasakojimo, siužeto, ypač jei tai – reportažas iš sporto varžybų.
Virginijus Juozapavičius (Aris123) „Žiemos veidas...“
2010-12-31, Naujųjų metų išvakarėse, formavosi oro permaina, artėjo pūga. Fotografuota Olympus E-520 fotoaparatu, objektyvas 14–42 mm f3,5–5,6, RAW formatas, diafragmos prioritetas, diafragma f7,1, išlaikymas 1/320 sek. Fotografuota truputį kampu į saulę tuo momentu, kai ją uždengė debesys. Nuotraukos korekcijos atliktos pasinaudojant Photoshop įskiepiu Camera RAW.
Vilius Naujikas. Labai simpatiškas darbas. Žiema dramatiška. Tik ar ne per daug? Vaizdelis ant žemės nėra jau toks niūrus. Veikiau geras slidžių oras. O pasinaudojant dangumi norima mums įteigti, kad viskas šiame gyvenime labai blogai.
Noriu paskleisti abejonę: ar reikėjo (gradientiniu filtru) taip persūdyti dangų? Galgi gyvenimas visai ne „po klevu“ toje simpatiškoje sodyboje? Nušveitę pusę suodžių nuo dangaus, turėtume natūralesnes, šviesesnes, kaip ir apačioj, beržų viršūnes, dangus ir žemė darniau „kalbėtųsi“, o mes ačiū pasakytume tiems šviesiems prosenoliams, kažkuriam amžiuj pirma pasodinusiems ąžuoliuką, o vėliau pasistačiusiems namus (sodyba tikriausiai jau nebe pirmoji, nes ąžuolas labai didelis). Žodžiu, geri programų instrumentai – gerai, bet saikas – geriausia.
Menka abejonė kirba ir dėl formato aukščio. Keliais procentais sumažinus vertikalę, atsirastų geresnis santykis su žemiškąja dalimi. Juolab kad pačiame viršuje naujos informacijos nebėra, o ir debesų sruogos geriau įsiremtų į dangų.
Džiugu, kad autorius atkakliai dirba žiemos fotografijos srityje. Ir kiti jo peizažai labai simpatiški.
Tomas Pabedinskas. Fotografija, atrodytų, atitinka visas gero peizažo taisykles. Tačiau problemų kyla, kai bandoma „patobulinti“ savaime gražų vaizdą – tuomet žiūrint į fotografiją atsiranda nemalonus dirbtinumo pojūtis. Šiuo atveju jis ypač ryškus, nes originalaus atvaizdo korekcijos akivaizdžiai matomos, darbas balansuoja tarp fotografijos, užfiksavusios natūralų gamtovaizdį, ir autoriaus fantazijos sukurto vaizdinio.
Natūralaus, kompiuterinėmis technologijomis nepakeisto klasikinio gamtovaizdžio suteikiamas kūrybines galimybes autoriui gal padėtų geriau suprasti žinomų fotografų Algimanto Kunčiaus ar Stanislovo Žvirgždo darbai.
Inga (Dinga) „Kalėdų paskalos“
Fotografuota pora dienų prieš Kalėdas Italijos Alpėse, kurortiniame Livinjo miestelyje. Tuo metu buvo mažai sniego, tad tą dieną gyventojai džiaugėsi gražiais, lėtais kąsniais krintančiu sniegu ir neburbėdami valė savo kiemus. Fotografuodama ir vėliau apdorodama nuotraukas, norėjau perteikti tą neskubios ramybės, darnos su gamta nuotaiką, tvyrojusią mažame miestelyje. Visiškai nesijautė Lietuvai būdingos prieškalėdinės isterijos. Nors fotografavau skaitmeniniu fotoaparatu, stengiausi išsaugoti miestelio gatvės fotografijos dvasią, tarsi tai būtų fiksuota juosta.Fotografavimo parametrai: 1/2000, f3.2, ISO 640, židinio nuotolis 48 mm, RAW formatas,aparatas Canon 5D Mark II. Apdorota Camera Raw ir PS CS4.
Vilnius Naujikas. Labai ekstravagantiška autorė. Kiek temų! Ir visose, regis, dirba talentingai. Koks interesų plotis! Pamatyta gerai, apdorota dar geriau.
Šis darbas mažai primena fotografiją. Tai veikiau piktorealistinis paveikslas. Gal autorei gerą įtaką daro kas nors iš giminingos dailės srities, o gal pati ne visai į tas „klumpes įsistojo“? Bet tai tik trečio tūkstantmečio skaitmeninių technologijų menininkų džiaugsmui – ar daug turim drįstančių peržengti užpraeitam amžiuj sukurtas fotografijos normas?
Galimas dalykas, kad scena ant šventinių medinių laiptų surežisuota. Valio! Viskas gerai – ir figūros, ir vieta, ir spalvos. Net malkos po laiptais kultūringai sukrautos. Ne, čia turbūt ne Lietuva... (Nie Jievropa tūt ū nas, Vasia, nie Jievropa... – reziumavo SEV-KAV TV vedėjas ir sodriai nusispjovė ant grindų). Ir eglutė – lauke!? Žmogus šluoja sniegą su šilta skrybėle. Ne, blin, čia tikrai ne Lietuva...
Reikės ir man pabandyt tokį švelniai kreminį sniego atspalvį.
Tomas Pabedinskas. Jei žiūrėsime ne į vieną autorės darbą, o efoto.lt portale publikuojamą fotografijų seriją, man kiek trūksta atskiras nuotraukas jungiančių aiškesnių asociacijų ar siužetinės linijos. Nelabai aišku, ką konkrečiai autorė norėjo pasakyti ir atskirais darbais. Tiek atskiri vaizdai, tiek jų seka įsimena nebent savo vienodu koloritu, dekoratyvių detalių gausa ir sentimentalia nuotaika. Tačiau ir vėl – tai labiau „postprodukcijos“ sukurti efektai nei „fotografinio matymo“ rezultatas.
Komentarai
